Šeima, visuomenė, teisė, žiniasklaida
Vasario 20 d. Seime buvo surengta tarptautinė konferencija „Vaiko teisių apsauga: ar valstybė perims tėvų vaidmenį?”. Čia pranešimus padarė Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė Ruby Harrold-Claesson, advokatas iš Danijos Søren Bernhard Lindegaard, belgų žurnalistė Florence Bellone ir kiti. Joje buvo apžvelgta vaikų teisių apsaugos situacija Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje ir Australijoje. Pranešėjai įspėjo Lietuvos visuomenę, kad ši aklai nekopijuotų kai kurių Vakarų valstybių vaiko teisių apsaugos įstatymų, nes Didžiojoje Britanijoje, o ypač Švedijoje vaikai dažnai be rimto pagrindo atimami iš tėvų ir patalpinami vaikų globos įstaigose. Šioje konferencijos pranešimą padariau ir aš. Manau, kad jis gali sudominti ir mūsų kolegas žurnalistus, ypač tuos, kuriems rūpi mūsų šeimos ateitis, kurie domisi šeimos problemomis. Todėl kai kuriomis šio pranešimo tezėmis norėčiau pasidalyti ir su LŽS svetainės skaitytojais.
Visuomenėje šeimai reikšmė neprilygsta jokia institucija, nes šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė. Čia vaikai mokosi gyventi, įgyja pirmuosius bendravimo įgūdžius, dorovingumo pagrindus, susipažįsta su socialiniais vaidmenimis ir elgesio normomis. Šeimai būdinga savita gyvenimo organizacija, papročiai bei tradicijos. Galima sakyti, kad darni ir sveika šeima yra idealios valstybės ląstelės prototipas. Tai turėtų suprasti ir mūsų žiniasklaida.
Santykiai šeimose atspindi ir visuomenės būklę, atskleidžia esmines jos ligas ir problemas. Jei nebūtų šeimos, neturėtume ir elementarios bendravimo bei tarpusavio susiklausymo kultūros, nemokėtume sugyventi ir neturėtume savarankiškos valstybės. Aristotelis yra pasakęs, kad „šeima yra ankstesnė ir būtinesnė už valstybę„. Kitaip tariant, šeima – tai aukščiausia žmogaus turima vertybė. Neatsitiktinai Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (16 str. 3 dalyje) skelbiama, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma„. Ši nuostata atkartojama daugelyje tarptautinių žmogaus teisių dokumentų. Antai Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnis skelbia, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą„. O Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas nurodo dar daugiau – „šeima yra ne tik natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, bet šeimai turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba, ypač tuomet, kai ji yra kuriama, ir tol, kol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų išlaikymą ir auklėjimą” (10 str. 1 dalis). Minėto pakto 13 str. 3 dalis nustato pareigą valstybei gerbti tėvų ir tam tikrais atvejais teisėtų globėjų laisvę parinkti savo vaikams mokyklas ir užtikrinti religinį bei dorovinį vaikų auklėjimą pagal savo pačių įsitikinimus.
Taigi tarptautinės teisės požiūriu šeima yra nekvestionuojama visuotinė vertybė, kurią civilizuotos demokratinės valstybės yra įsipareigojusios saugoti ir ginti. Todėl Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (12 str.) imperatyviai skelbiama, kad „niekas neturi patirti savavališko kišimosi į asmens privatumą ir šeimos gyvenimą”. Šią nuostatą galime rasti ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose.
Lietuvoje Šeimos institutą saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 38 str. skelbia, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”. Konstitucijoje taip pat nurodyta, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą„. Taigi tiek tarptautinė, tiek nacionalinė teisė teikia šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei, svarbiausias jos egzistavimo garantijas. Lietuvos Respublikos Konstitucija laiduoja „valstybės globą šeimoms, kurios augina bei auklėja vaikus namuose, ir įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą” ( 39 str. 1 dalis). Garantuoja, kad „įstatymas ir teismas saugo nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą” (22 str. 4 d.), leidžia „tėvams nevaržomai rūpintis vaikų bei globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus” (26 str. 5 d.). Garantijų šeimai galima būtų išvardinti ir daugiau. Teisiniu požiūriu jos atrodo išsamios ir visiškai pakankamos. Tą patį deklaruoja ir daugelis politinių partijų, savo programose teigdamos, kad šeima ir vaikai yra jų veiklos prioritetas.
Bet tikrovėje yra kiek kitaip. Valstybė, o teisingiau valdininkai, veikdami valstybės vardu, deklaruodami susirūpinimą šeimos, moterų ir vaikų teisėmis, pastaruoju metu plėtoja iniciatyvas, kurios ne tik silpnina, bet ir griauna šeimos institutą. Deklaruodami kovą su smurtu prieš moteris bei vaikus ir skleisdami įvairias žmogaus teisių pažeidimų insinuacijas, jie nuosekliai ir, sakyčiau, planingai siekia riboti šeimų teises, taip silpnindami žmonių bendrystės, pasiaukojimo artimiesiems ir nesavanaudiškumo saitus. Apie tai turėtų susimąstyti ir mūsų žurnalistai.
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos nuostata visada buvo, yra ir bus ginti skriaudžiamuosius nuo smurto. Tačiau pastarojo meto kova su smurtu prieš moteris ir vaikus įgavo neįprastas formas ir diskredituoja patį žmogaus teisių judėjimą. Sveikintina tai, kad smurto prieš vaikus problema tapo valstybės veiklos prioritetu. Tačiau neteisinga yra tai, kad tėvų ir vaikų santykiai Lietuvos šeimose vaizduojami tarsi pirmykštėje bendruomenėje, vengiant sąžiningai atsakyti, kad problemos esmė – ne tėvų santykiai su vaikais, o nehumaniška valstybės ekonominė ir socialinė sistema.
Štai ką rodo statistika: Lietuvoje kas penktas žmogus gyvena skurde. Vos ne pusė Lietuvos šeimų (42 proc.) dėl nedarbo ar kitokių priežasčių yra išlaikomos vieno maitintojo ir gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Trečdalis šeimų (33 proc.), kuriose yra du suaugę asmenys ir turi 3 arba daugiau vaikų, taip pat gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.
Kita vertus, šalyje beveik nekontroliuojamai plinta alkoholio ir narkotikų vartojimas. Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenimis, vienas litas nuo parduoto alkoholio akcizo valstybei atneša 7-8 litus žalos. Kelis kart padauginę valstybės gautas milijonines pajamas iš alkoholio prekybos, gautume milijardo dydžio nuostolius, kuriuos dėl alkoholio vartojimo patiria visuomenė. Tai atskleidžia mus supančio skurdo esmę – jis nėra atsitiktinis, kaip nėra atsitiktinis ir neįtikėtinai didelis savižudybių skaičius – šioje srityje Lietuva viena iš pirmaujančių pasaulyje. Su mumis lygiuojasi Ukraina, Baltarusija, Rusija, Vengrija, Slovėnija bei buvusios Sovietų Sąjungos narės. Lietuvoje per metus nusižudo apie 1000 žmonių. Kaimuose žmonių nusižudo kone dvigubai daugiau negu miestuose. Pagrindinės priežastys – nedarbas, socialinė atskirtis, perspektyvų nebuvimas ir su tuo susijęs alkoholizmas. Taigi iš esmės – vien tik socialinės priežastys.
Šį statistinį foną papildo vis daugiau skurstančių vaikų. LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus duomenimis, penktadalis Lietuvos vaikų gyvena ties skurdo riba. Suprantama, kad jie neturi tinkamų sąlygų fiziškai ir dvasiškai vystytis. Per pastaruosius 19 metų mūsų šalies gyventojų sumažėjo apie 12 proc. Sparčiai mažėja vaikų skaičius. Vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių mūsų visuomenėje jau yra daugiau nei vaikų iki 14 metų, prasidėjo depopuliacija. Manoma, kad mūsų valstybei ritantis tokiais tempais, senyvo amžiaus gyventojai šimtmečio pabaigoje Lietuvoje sudarys apie 40 proc. Depopuliacijos priežastys – ne tik ekonominės ir socialinės. Tam didelę įtaką turi šeimos ir santuokos instituto nuvertinimas, gausėjantis skyrybų skaičius. Visuomenėje tradicinės šeimos modelis tampa nemodernus ir „archaiškas”. Atsakomybė ir įsipareigojimai santuoka vienas kitam tampa nepatrauklūs, nes tai yra susiję su individo laisvės suvaržymais. Neoliberalusis individualizmas siūlo pakaitalą – išlaisvinimą iš nusistovėjusių moralės normų. Mums uoliai skiepijama smurto, sekso ir melo kultūra, skleidžiamos patyčos iš padorumo ir žmogaus orumo, liaupsinamas hedonizmas ir vartojimas. Todėl turime tokį rezultatą: iširusių santuokų nuolat daugėja. Pagal ištuokas Lietuva lygiuojasi į Europos šalis „rekordininkes” – Švediją, Suomiją, Daniją, Austriją, Čekiją, Vengriją, Olandiją.
Reikia pripažinti, kad ne visas blogybes per tuos 24 nepriklausomybės metus patys „užgyvenome”. Dalį jų -skurdą ir alkoholizmą – paveldėjome iš okupacinės praeities. Tačiau pastarojo meto valdžios veiksmai šeimos politikos srityje rodo akivaizdų jos sutrikimą arba visišką nesusigaudymą.
Valdininkų susirūpinimas šeimomis ir vaikais dažniausiai tėra „popierinis”, nes realiame gyvenime veikia visai kiti dėsniai. Jaunoms šeimoms iš esmės teikiamos tik simbolinės lengvatos. Rūpestis daugiavaikėmis šeimomis taip pat ne ką geresnis.
Nėra ko stebėtis, kad iš Lietuvos masiškai emigruoja jauni darbingo amžiaus piliečiai,- kas mėnesį Lietuvą palieka apie pustrečio tūkstančio. Statistikos duomenimis, per pastaruosius dešimtmečius iš Lietuvos emigravo apie pusė milijono gyventojų, o neoficialiais – kone dvigubai daugiau. Šis gaivališkas, nevaldomas procesas primena masinę Lietuvos gyventojų evakuaciją. Kasmet dėl emigracijos ištuštėja vienas vidutinis Lietuvos miestas. Paradoksas, bet taikos sąlygomis mūsų valstybė prarado jau kone ketvirtadalį savo gyventojų. Apmaudžiausia, kad iš Lietuvos svetur gyventi išvyksta akademinis jaunimas, mokslininkai, specialistai. Ypač „protų nutekėjimo” procesas paspartėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Daugelis jaunų žmonių sako, jog išvyksta, nes nori geresnio gyvenimo, jiems pabodo vergauti, nes nemato čia jokių perspektyvų nei sau, nei savo vaikams. Jų nuomone, mūsų šalyje žmogus nevertinamas.
Iš tikrųjų, esant tokiam mažam žmonių darbo užmokesčiui, apgailėtino dydžio pensijoms, varganam sveikatos, švietimo ir kultūros finansavimui, naivu tikėtis, kad mūsų valstybė pajėgi garantuoti svarbiausias piliečių teises ir konkurencingas sąlygas jiems dirbti bei kurti savo šalyje.
Ekonominės, socialinės ir kultūrinės atskirties dykvietės ypač matomos provincijoje, kur tuštėja kaimai, uždaromos mokyklos, kultūros ir sveikatos priežiūros įstaigos. Ten įsivyrauja neviltis ir žmonių degradacija. Lietuvos provincija geriausiai iliustruoja būklę, kurioje atsidūrė mūsų visuomenė.
Tad natūralu, kad savižudybių skaičiumi, milžiniška socialine atskirtimi ir aukščiausiu korupcijos indeksu „išgarsėjusiai” Lietuvai Europos valstybėje iškilo retorinis klausimas: ką daryti?
Lietuvos intelektualai ir žmogaus teisių organizacijos kviečia kurti pilietinę visuomenę, grąžinti provincijos miestelius ir kaimus jų šeimininkams, stiprinti savivaldą, skatinti jaunas poras tuoktis, kurti šeimas, auginti kuo daugiau vaikų ir puoselėti savo kraštą bei kultūrą neieškant laimės svetur. Ir tuo tikslu ragina įstatymu reglamentuoti valstybinę šeimos politiką. Kviečia valstybę teikti šeimai išskirtinį dėmesį, nustatyti lengvatas, kurios skatintų vaikų gimstamumą, santuokų gausėjimą ir ištuokų mažėjimą.
Deja, valdžios institucijos šių raginimų negirdi. Jos intensyviai ieško kitų problemos sprendimo būdų. Pastaruoju metu grupė politikų su įvairių fondų finansuojamomis nevyriausybinėmis organizacijomis valstybės rūpesčio šeima prioritetu ėmė skelbti vaikų ankstyvą lytinį švietimą ir kovą su smurtu prieš vaikus šeimose, ėmėsi eskaluoti smurto prieš moteris temą, siekdami kuo greičiau įgyvendinti Stambulo konvencijos nuostatas dėl lyčių lygybės, kurios iš esmės yra skirtos ne moterims nuo smurto ginti, o lyčių ideologijai skleisti ir vienalytėms santuokoms, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, įteisinti.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos neneigia smurtavimo šeimose fakto, kaip neneigia ir to fakto, kad Lietuvoje serga, miršta ir gimsta žmonės. Svarbu tai, kaip esamas problemas suvokia valdžia ir kokius ji skiria visuomenės prioritetus.
Antai užsiminus apie skaudžias šeimų bėdas ir skurde augančius vaikus, kai kurie politikai choru prabyla apie tėvų smurtavimą, apie netinkamą vaikų priežiūrą probleminėse šeimose. Pernai vos nebuvo priimtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, leidžiančios atimti vaikus iš tėvų už smurtavimą prieš savo vaikus, nors smurto sąvoka nėra aiškiai apibrėžta.
Pacituosiu keletą įstatymo projekto formuluočių, sąmoningai praleisdamas kai kuriuos neesminius žodžius, nes tai leis geriau suvokti siūlytų pataisų odioziškumą. Antai projekte smurtu prieš vaiką laikomas elgesys, kai vaikas patiria kito asmens neatsitiktinį … neveikimą, darantį jam … emocinį … poveikį, ar nepriežiūrą, …. galinčią sukelti žalą vaiko … orumui.
Arba kitas siūlymas emociniu smurtu prieš vaiką laikyti vaiko individualumo nepripažinimą, pozityvios socializacijos trikdymą, sukeliantį ar galintį sukelti žalą vaiko … emocinei, … dvasinei raidai. Smurtu siūlyta laikyti ir vaiko nepriežiūrą, kuri suprantama kaip kito asmens nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko …dvasinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko… pažintinei…psichosocialinei raidai. Šiuo projektu siūlyta Valstybinei vaiko teisių apsaugos tarnybai suteikti daugiau galių, kad ši, gavusi pranešimą apie tokį tariamą „smurtą”, galėtų nedelsiant paimti vaiką iš tėvų ir perduoti jį vaiko globos įstaigai arba šeimynai.
Suprantama, minėtos iniciatyvos sukėlė nevienareikšmišką visuomenės reakciją. Daugelis nevyriausybinių organizacijų ryžtingai pasipriešino. Jos rašė raštus bei pareiškimus Vyriausybei ir Seimui, skelbdamos, kad siūlomos įstatymo pataisos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijai, kad Vaiko teisių priežiūros institucijoms negali būti leista atskirti vaikus nuo tėvų be teismų sprendimų, nes jos tam neturi nei teisinės kvalifikacijos, nei resursų. Žmogaus teisių gynėjai įspėjo, kad siūlomas projektas pažeidžia vaiko teises ir neskatina tėvų vykdyti savo konstitucinę pareigą auklėti vaikus – jis labiau skirtas kovoti su pasekmėmis, o ne su priežastimis, didinant ir taip didelį vaikų, augančių be šeimų, skaičių. Jie siūlė reglamentuoti valstybinę šeimos politiką, skatinti piliečius kurti šeimas, saugoti jas nuo perdėto valstybės reglamentavimo.
Tąkart visuomenės spaudžiama Vyriausybė siūlytoms įstatymų pataisoms nepritarė. Jas atmetė ir Seimo žmogaus teisių bei Teisės ir teisėtvarkos komitetai. Nepaisant to, šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tinklapyje paskelbė analogišką projektą, kuriame atkartojamos ankstesnio projekto nuostatos. Vėl visuomenei peršama išplėstinė smurto prieš vaikus sąvoka. Antai jame vėl nurodoma, kad smurtu prieš vaiką laikytina asmens neatsitiktinis neveikimas, darantis vaikui emocinį poveikį, ar nepriežiūra, sukeliant ar galinti sukelti žalą vaiko raidai ir orumui.
Mes pagrįstai teiraujamės: kas ir kokiu būdu, kokiomis priemonėmis nustatys kito asmens neveikimą, galintį sukelti žalą vaiko orumui? Kokios kvalifikacijos specialistai ir kuo vadovaudamiesi nustatys poveikį vaiko orumui?
Ministerijos paskelbtame projekte analogiškai atkartojamos ir kitos buvusio projekto formuluotės. Vėl siūloma smurtu laikyti tėvų veiksmus, kai šie nepripažįsta vaiko individualumo, trikdo pozityvią socializaciją, kas sukelia ar gali sukelti žalą vaiko emocinei raidai. Vėl siūloma smurtavimu laikyti nepakankamą pagrindinių vaiko dvasinių poreikių tenkinimą, jei tik šis kelia grėsmę vaiko pažintinei raidai. Tačiau kokie ekspertai ir kokiu būdu bei kokiais teisės aktais vadovaudamiesi nustatys, kada kyla pavojus vaiko emocinei raidai, niekas negali paaiškinti.
Todėl klausiame: kokiu tikslu yra inicijuojami tokie įstatymų projektai?
Akivaizdu, kad visuotinio skurdo ir socialinės atskirties kontekste jie tėra priemonė nukreipti dėmesį nuo esminių smurto kultūros priežasčių. Gal taip didinant šeimų ir tėvų priežiūrą siekiama stiprinti visuomenės kontrolę? Tokie įstatymų projektai yra nepagrįsti ir neįtikinantys vien dėl to, kad jų nemotyvuoja smurtavimo šeimose statistika. Antai socialinės rizikos šeimose gyvena tik 3,6 proc. visų vaikų. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos duomenimis dėl vaiko teisių pažeidimų 2012 metais buvo gauta vos keli šimtai skundų, kurie nesudaro net vieno procento (0,5) procento visų vaikų skaičiaus. Kontrolieriaus ataskaitoje nurodoma, kad pažeidimų dėl smurto prieš vaikus nustatyta net 50 atvejų. Žinoma, tai tik oficiali statistika. Neoficiali visai kitokia. Vis dėlto smurtavimo faktai nėra taip masiškai išplitę, kad vis tai galima būtų įvardinti nacionalinio masto problema.
Tad kyla klausimas: kodėl ir kam šią problemą yra naudinga iškelti į nacionalinės krizės lygmenį, kodėl skiriamos milžiniškos lėšos šio pobūdžio propagandai ir užsakomiesiems straipsniams žiniasklaidoje, kurie tarptautinės bendruomenės akyse mūsų visuomenę daro panašią į pirmykštę bendruomenę, -tarsi Lietuvoje nuo ryto iki vakaro būtų mušami ir žalojami vaikai.
Daug aiškiau tampa žinant, kad panašios vaiko teisių apsaugos įstatymo nuostatos jau veikia kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse.
Mes susiduriame su gerai organizuota ir gausiai finansuojama kampanija, kurios esminis tikslas – įstatymais plėsti vaiko teisių apsaugos institucijų galias, leidžiančias kontroliuoti šeimų ir tėvų elgesį, ribojančias tėvų įtaką auklėjant vaikus, kreipiant vaikų raidą valstybės nurodyta linkme.
Neatsitiktinai kylančių pavojų šeimai akivaizdoje pernai Lietuvos krikščionių bažnyčių ir bendruomenių vadovai bei įgaliotieji atstovai pasirašė bendrą Memorandumą, kuriuo atkreipė visuomenės dėmesį į grėsmes ir iššūkius šeimai, į valstybės pastangas atimti iš tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus bei pamatines vertybes.
Šios konferencijos dalyviai taip pat kviečia saugoti šeimas. Kviečiame rūpintis ir tausoti brangiausią Lietuvos turtą – savo vaikus. Kviečiame Lietuvos Respublikos Prezidentę ir LR Seimą nepasiduoti spaudimui, neleisti didinti šeimų kontrolę ir varžyti tėvų konstitucinę teisę ir laisvę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Atkreipiame dėmesį, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskelbtas Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisų projektas paneigia pamatines žmogaus teises ir laisves, nes ratifikuodama Jungtinių Tautų Vaiko teisių Konvenciją (14 str.) Lietuva įsipareigojo gerbti tėvų teises ir pareigas vadovauti vaikui, dėti visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas (18 str.). Tėvams tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (27 str.). Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą… todėl vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti įstatymo ginamas, – nurodama Konvencijoje (16 str.).
Be to siūlomos projekto formuluotės pažeidžia Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvenciją, kurioje įtvirtina, kad būtų gerbiamas kiekvieno žmogaus „asmeninis ir jo šeimos gyvenimas (8 str.). Ši konvencija garantuoja kiekvienam teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę (9 str.). Minimas projektas pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri skelbia (22 str.), jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą.
Pažymėtina, kad projekte siūlomos smurto sąvokos apibrėžimo nereglamentuoja nei Baudžiamasis kodeksas, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Emocinio smurto prieš vaiką objektyviai ištirti neįmanoma, nes daugelis faktų priklauso ir nuo paties vaiko, ypač bręstančio paauglio, dvasinės būsenos bei savijautos. Tačiau įstatymu įtvirtinę teisę smurtavimu laikyti „nepakankamą pagrindinių vaiko dvasinių poreikių tenkinimą” mes atversime Pandoros skrynią. Tik šįkart tai bus valstybės savivalė prieš šeimas ir vaikų tėvus, nes skurdo ir visoje ES didžiausios korupcijos šalyje žmogaus teisės negali būti ginamos taip gerai, kaip jos ginamos kitose demokratinėse šalyse, kurių piliečiai apie vaikų skurdą žino nebent iš istorijos vadovėlių. Pastebėtina, kad Lietuvoje vaikų gyvenimo sąlygos yra absoliučiai kitokios nei išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Mūsų šalyje kasmet tėvų globos netenka tūkstančiai vaikų – Lietuva pirmauja Europoje pagal valstybinėse institucijose augančių vaikų skaičių. Mūsų vaikus labiausiai žeidžia ne tariamas emocinis smurtas ar kliūtys jų pažintinei raidai, o socialinė atskirtis ir skurdas, kuris didžiąja dalimi priklauso nuo tėvų galimybės dirbti ir užsidirbti. Netoliaregiška manyti, kad valstybė, nelikvidavusi visuotinio skurdo ir nesirūpindama šeimų apsauga, vien stiprindama šeimų ir tėvų kontrolę, pajėgs garantuoti vaikams šviesią ateitį.
Šeima – tai valstybės imuninė sistema. Tik remdama šeimą ir kurdama vaikams palankią, mylinčią aplinką valstybė gali augti, o jos visuomenė stiprėti. Metas suvokti, kad tėvų ir šeimų forumai bei kitos nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai piliečiai, kovodami už vaikų ir šeimų teises, kovoja ne tik dėl šeimų teisių, bet ir dėl valstybės išlikimo, nes darni šeima yra nepriklausomos ir klestinčios valstybės pagrindas.
Mes turėtume solidarizuotis su Europos Sąjungos šalių visuomenėmis, daugeliui kurių yra visiškai svetimos mūsų socialinio skurdo problemos, tačiau kurios suvokia vertybių bendrumą ir kartu su mumis prisiima atsakomybę už žemyno bei pasaulio ateitį. Čia platus veiklos baras ir mūsų žurnalistams, Lietuvos žiniasklaidai.
Vytautas Budnikas,
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, žurnalistas