1989 metais iniciatyvinė grupė parengė LIETUVOS VISUOTINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ GYNIMO DEKLARACIJĄ. Ją pasirašė rašytojai Justinas Marcinkevičius, Romas Gudaitis, Vytautas Martinkus, kunigai Pranas Račiūnas, Stanislovas Dorbovolskis, prof. Bronius Genzelis, prof. Arimantas Dumčius, prof. Stasys Uosis, akademikai Antanas Buračas, Juras Požela, teisininkas Kęstutis Lapinskas (2008 – 2011 m. LR Konstitucinio Teismo pirmininkas), žymus disidentas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės steigėjas ir ilgametis pirmininkas Viktoras Petkus, gydytojai Egidijus Klumbys, Juozas Olekas ir kiti visuomenės veikėjai. Nuo šio dokumento pasirašymo prasidėjo oficialus, ne pogrindinis, žmogaus teisių stebėjimas ir atstovavimas Lietuvoje, kuo ligi tolei rūpinosi Lietuvos katalikų bažnyčia ir Lietuvos Helsinkio grupė (įsteigta 1976 m.).
Pirmajame Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos suvažiavime 1990 m. patvirtintas Asociacijos statusas: tai nevyriausybinė organizacija, savo veiklą grindžianti Baigiamuoju Helsinkio Aktu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir kitais tarptautiniais žmogaus teises reglamentuojančiais dokumentais.
Pirmuoju jos vadovu buvo išrinktas akademikas Antanas Buračas, o Garbės pirmininku – Lietuvos Helsinkio grupės signataras Viktoras Petkus.
LŽTGA komitetas reiškė kategoriškus reikalavimus ir telkė žmones renkant parašus išvesti iš Lietuvos okupacinę SSSR kariuomenę, siuntė pareiškimus Jungtinėms Tautoms, tarptautinėms žmogaus teisių organizacijoms (Amnesty International kt.) ir SSSR prezidentui Michailui Gorbačiovui dėl kruvinų 1991-ųjų metų Sausio 13-osios įvykių Lietuvoje.
Veiklos pradžioje subūrusi per 100 narių Asociacija jaunųjų entuziazmą ir disidentų sukauptą patirtį pavertė svaria žmogaus teisėms atstovaujančia visuomenine jėga: buvo teikiami siūlymai LR AT rengiant Respublikos Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus, keičiant galiujusius ir priimant naujus įstatymus, reglamentuojančius žmogaus ir valstybės santykius.
1994 m. organizacija pasidalijo į dvi savarankiškas žmogaus teisių organizacijas – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją (LŽTGA) ir Lietuvos žmogaus teisių asociaciją (LŽTA).
LŽTA žmogaus teisių srityje Lietuvai atstovauja aukščiausiu tarptautiniu lygmeniu. 1997 m. Dakar mieste Senegale Asociacija tapo Tarptautinės Žmogaus Teisių Lygų Federacijos (FIDH) nare korespondente (Lygą sudaro 64 asocijuoti nariai ir 41 narys korespondentas, kurie nuolat dirba Jungtinių Tautų Organizacijoje, Europos Taryboje, Europos Sąjungos sekretoriate). 1999 m. Helsinkyje Lietuvos žmogaus teisių asociacija tapo Tarptautinės Helsinkio federacijos (IHF) nare. 2004 m. LŽTA tapo Tarptautinės žmogaus teisių gynimo lygų federacijos (FIDH), pilnateise nare, o 2007 m. – Europos žmogaus teisių asociacijos (AEDH) nare.
Pastaruoju metu LŽTA stebi žmogaus teisių padėtį, registruoja pažeidimus, rengia ataskaitas minėtoms tarptautinėms organizacijoms apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, analizuoja įstatymų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei tarptautinėms žmogaus teisių normoms, teikia LR Seimui įstatymų projektus ir dalyvauja darbo grupėse juos rengiant. LŽTA aktyviai dalyvauja padėdama piliečiams realizuoti Orhuso konvencijos teikiamą teisę gauti informaciją apie priimamus sprendimus ir teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, rengiant ir teikiant LR Seimui Susirinkimų, Vaiko teisių pagrindų, Vartojimo kreditų, Rinkimų į Europos Parlamentą, Seimą ir savivaldybių tarybas bei kitų įstatymų pataisas.
LŽTA ir jos bendraminčių teikimu 2013 m. Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, o pastarasis pripažino, jog kai kurios Savivaldybių tarybų įstatymo nuostatos (dėl rinkimų komitetų pavadinimų) prieštarauja Konstitucijai. KT nutarimo dėka buvo išplėstos nepartinių piliečių ir jų komitetų teisės organizuojant rinkimus į savivaldybių tarybas.
LŽTA parengė ir išleido knygas „Lietuva ir žmogaus teisės“ (I ir II knygos), kuriose atspindima pastarųjų dešimtmečių žmogaus teisių istorija Lietuvoje (žr. www.lzta.lt). Rengiama „Lietuva ir žmogaus teisės“ trečia knyga. Nuo 1990 m. leidžiamas valstybės periodinis veiklos naujienų biuletenis “Pozicija”.
2014 m. LŽTA iniciatyva, siekant konsoliduoti žmogaus teisių srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą, įsteigtas Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC), kuris vienija LŽTA, LŽTGA, Piliečių gynimo paramos fondą, Nepartinį demokratinį judėjimą ir Lietuvos Helsinkio grupę. Tais pačiais metais LŽTA ir kitų NVO iniciatyva susibūrė Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organziacijų (LINVO) koalicija, kuri vienija pilietiškai aktyvius intelektualų bendruomenės ir NVO atstovus.
LŽTA komiteto nariai (2015 m.): Saulius Arlauskas (MRU teisės filosofijos profesorius, mokslų daktaras), Bronius Genzelis (habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, Valstybinės mokslo premijos laureatas), Antanas Buračas (LMA akademikas, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys), Alvydas Pauliukevičius (medicinos mokslų daktaras, profesorius), Jūratė Markevičienė (kultūros antropologė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė –ICOMOS narė), Vladas Kančauskas (skulptorius, dailininkas), Stasys Stungurys (žurnalistas, buvęs disidentas, Lietuvos Helsinkio grupės narys), Petras Grėbliauskas (teisininkas, Vežėjų profsąjungos „Solidarumas“ prezidentas), Vytautas Budnikas (LŽTA pirmininkas, „Pozicijos“ redaktorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys).
VISUOTINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ
GYNIMO GRUPĖS LIETUVOJE
DEKLARACIJA
1989 metai
Vadovaudamasi Suvienytųjų Nacijų Organizacijos priimta visuotine žmogaus teisių deklaracija ir Lietuvos gyventojų nuostata siekti Respublikos ekonominio bei politinio savarankiškumo ir nepriklausomybės, jų ryžtu sukurti teisinę valstybę, atsižvelgdama į tai, kad stiprėjanti Lietuvos gyventojų nacionalinė savimonė sukėlė socialinį ir kultūrinį nepasitenkinimą esama Respublikoje situacija, atsižvelgdama į tai, kad dauguma Respublikos darbo žmonių pripažįsta nuosavybės formų įvairovę, pasisako prieš administracinę komandinę valdymo sistemą, išugdžiusią baimę, išnaudotojišką požiūrį į žmogų, įstūmusią šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų į skurdą, atsižvelgdama į tai, kad girtavimas ir alkoholizmas tapo tautos nacionaline nelaime, kad valstybės valdžios, valdymo, ūkiniuose organuose klesti kyšininkavimas, korupcija, protekcionizmas, auga organizuotas nusikalstamumas, tebenaikinamos nacionalinės kultūros vertybės, neleistinai lėtai sprendžiamos gyventojų socialinės problemos, kad valstybės institucijų funkcionavimas destruktyviai veikia žmonių sąmonę ir negali užtikrinti pagrindiniame įstatyme deklaruojamų piliečių teisių. Žmogaus teisių gynimo grupė siekia suvienyti mokslininkų, teisininkų, kūrybinių darbuotojų ir visų Lietuvos gyventojų pastangas nepriklausomos valstybės atkūrimui, teisingumui ir dorai gyvenime įtvirtinti. Vadovaudamasi šia deklaracija, Žmogaus teisių gynimo grupė sieks, kad valstybės valdžios, valdymo, ūkiniai organai ir visuomeninės organizacijos užtikrintų visų Respublikos piliečių lygias teises, nepriklausomai nuo lyties, tautinės ar socialinės kilmės. Grupė sieks, kad būtų neleidžiamas žmogaus išnaudojimas, žeminimas, užgauliojimas, neteisėtas baudimas. Sieks, kad visi vienodai atsakytų prieš įstatymą, nepriklausomai nuo tarnybinės padėties, ir visi būtų vienodai įstatymo ginami. Sieks, kad nebūtų tarnybinio savivaliavimo, neteisėto turto nusavinimo, neįstatyminio atleidimo iš darbo, kad nebūtų žmonėms daroma materialinė ar kitokia žala. Pripažindama privačią, kooperatinę, kolektyvinę ir kitokių formų nuosavybę, rūpinsis, kad kiekvienas žmogus turėtų teisę į turtą, kad niekas jo savavališkai iš nieko neatimtų. Sieks, kad kiekvienas Respublikos pilietis turėtų lygias teises į valstybės valdymą, būtų išrinktas į valstybinę tarybą. Sieks, kad visi Lietuvos gyventojai atliktų karinę tarnybą Lietuvoje. Sieks, kad iš esmės būtų pagerintas Respublikos gyventojų socialinis aprūpinimas, rūpinisis, kad valsybės valdžios, valdymo, ūkiniai organai ir visuomeninės organizacijos užtikrintų efektyvesnį gyventojų teisių įgyvendinimą politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje srityse. Rūpinsis, kad kiekvienas pilietis turėtų teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir palankias darbo sąlygas, nepriklausomai nuo jo tautybės, amžiaus, lyties ar religinių įsitikinimų. Sieks, kad kiekvienas dirbantysis turėtų teisę į patenkinamą ir teisingą atlyginimą, laiduojamą jam deramą jo paties ir jo šeimos egzistavimą, esant reikalui, papildomą socialinį aprūpinimą. Sieks, kad būtų humanizuoti Respublikos įstatymai, rūpinsis, kad trumpėtų žmonių darbo laikas, ilgėtų atostogų ir poilsio trukmė. Sieks, kad kiekvienas žmogus turėtų teisę organizuoti profesines sąjungas, dalyvauti jose, siekdamas apginti savo interesus. Sieks, kad kiekvienas žmogus turėtų tokį pragyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, gyvenamąsias patalpas, medicinos priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą, koks yra būtinas jo paties ir šeimos sveikatai bei gerovei palaikyti. Sieks užtikrinti teisę į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės ir kitais atvejais, netekus gyvenimo lėšų dėl nepriklausomų nuo jo aplinkybių. Sieks, kad būtų paspartinta ir iki 2000-ųjų metų įgyvendinta šeimų aprūpinimo butais programa. Rūpinsis, kad motinystei ir kūdikystei valstybė teiktų ypatingą globą ir pagalbą. Rūpinsis, kad visi vaikai, ir santuokiniai, ir nesantuokiniai, turėtų teisę naudotis vienoda socialine globa. Sieks, kad kiekvienas pilietis turėtų teisę į mokslą, kad mokslas būtų prieinamas visiems. Sieks, kad mokslo, valstybės įstaigose, ūkinėse organizacijose būtų likviduotas kyšininkavimas, korupcija ir protekcionizmas. Sieks, kad būtų ryžtingai kovojama su organizuotu nusikalstamumu ir nusikalstamumu apskritai. Rūpinsis, kad kiekvienas pilietis atliktų pareigas visuomenei, o valstybė užtikrintų savo piliečių teises ir laisves.
Deklaracijos signatarai:
