Dėl Europos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

Kopijos:

Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui

 

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ

EKSPERTINĖS IŠVADOS

 

Dėl  Europos  konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje 

prevencijos  ir šalinimo

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro  (toliau – LŽTKC) ir Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų koalicijos bei kitų nevyriausybinių organizacijų ekspertai (toliau – Ekspertai), atlikę Europos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje  prevencijos  ir šalinimo (toliau – Konvencija) ekspertinį vertinimą konstatuoja, kad šiuo metu nėra būtinybės teikti LR Seimui ratifikuoti minėtą konvenciją, nes Konvencijos nuostatos yra  perteklinės Lietuvos teisinės sistemos atžvilgiu –  LR Konstitucijoje, įstatymuose ir  teisės aktuose nėra jokių diskriminacijos nuostatų dėl lyties ar lytinės orientacijos.

 

Kita vertus abejotina, ar Konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje suteiks visuomenei apčiuopiamą naudą, tačiau jis neišvengiamai sukels negatyvius padarinius Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje.

 

Dėl lyčių  diskriminacijos teisės aktuose

Piliečių laisvė ir lygybė prieš įstatymus nepriklausomai nuo lyties ar lytinės orientacijos,  yra įtvirtinta visuose pagrindiniuose LR teisės aktuose:

1. Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.
2. Nediskriminavimo, laisvės ir lygybės  principas įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose: „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios( 38 str.);  „piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ (33 str.); „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“ (26 str.); „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“( 25 str.); „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“ (48 str.).

Taigi LR Konstitucijoje nėra jokių  asmens ar  bet kurios žmonių grupės diskriminavimo nuostatų, juolab dėl žmogaus lyties ar seksualinės orientacijos.

 

1. LR Baudžiamasis, Civilinis ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksai nustato  atsakomybę už  diskriminaciją:
   1. Baudžiamojo kodekso (BK) 169 str. nustato bausmę už  diskriminavimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės.
   2. BK 170 str. 1 dalis – „už tikslą platinti, gaminti, įsigyti, siųsti, gabenti, laikyti dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu“.
   3. BK 170 str. 2 dalis – nustato atsakomybę tam, kas viešai tyčiojasi, niekina, skatina neapykantą ar kursto diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties ir seksualinės orientacijos. Konkreti atsakomybė už diskriminavimą dėl lyties ir seksualinės orientacijos nustatyta ir BK 170¹ straipsnyje.
   4.  BK 60 str.1 d.12 p. nusikalstama veika, padaryta dėl neapykantos asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos yra priskiriama prie sunkinančių aplinkybių. Baudžiamojo kodekso specialioji dalis reglamentuoja nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus, padarytus dėl lyties ar kitų motyvų (100 str., 103 str.).
   5. Baudžiamajame kodekse yra XXI skyrius „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui.“  BK kodekso 13, 129, 135, 138, 147 , 150, 151¹,  152, 154, 155, 157  straipsniai nustato sankcijas ir bausmes už seksualinį prievartavimą, priekabiavimą, išnaudojimą ir asmens pažeminimą.
   6.  BK dėl 145, 149, 150, 151 straipsnių pataisos nustato, kad nusikalstamų veikų (dėl smurto artimoje aplinkoje) ikiteisminis tyrimas pradedamas be nukentėjusiojo skundo arba jo teisėto atstovo pareiškimo. To paties siekiama ir dėl 148, 152 ir 165 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų (smurto artimoje aplinkoje požymių), analogiškai papildant BPK 409 straipsnį nauja 3 dalimi.
2. Lygios piliečių teisės taip pat įtvirtintos  LR Civiliniame kodekse (CK):
   1. CK  3.156 straipsnyje  nurodyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, jie turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams. Šiame kodekse  nurodyta, kad santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. „Bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.“ (CK. 3.13 str.).
   2.  Kodekse taip pat  nurodyta, kad,“ už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai „(3.159 str.),  kad „vaikui vardas (vardai) suteikiamas tėvų susitarimu, o tėvui ir motinai nesusitarus dėl vaiko vardo, vardas vaikui suteikiamas teismo nutartimi“ (3.166 str.).
   3. Analogiškai lygios teisės tėvams suteikiamos ir sprendžiant dėl vaiko pavardės (3.167 str.), „tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant“ (170 str.).
   4. CK yra įvirtinta ir santuokų  sudarymo laisvė. Jame ( 3.299 str.)  nurodyta, kad „prašymas įregistruoti santuoką netenka galios, jei bent vienas asmenų, padavusių prašymą, nustatytu laiku neatvyksta jos įregistruoti arba prašymą atsiima“. Be to šiuo teisės aktu yra įtvirtintos lygios teisės netgi sugyventiniams – jų bendrai įgytas ir naudojamas turtas dalijamas lygiomis dalimis (3.234 str.).
3. Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK) taip pat nurodoma, kad „administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama vadovaujantis visų piliečių lygybe prieš įstatymą ir nagrinėjantį bylą organą (pareigūną) nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių“  (252 str.).
4. Lygias piliečių teises bei laisves užtikrina ir bylų nagrinėjimo teismuose procesai, kurios  reglamentuoja LR Baudžiamojo proceso (LR BPK) ir LR Civilinio proceso (LR CPK) kodeksai bei LR Administracinių bylų teisenos įstatymas (LR ABTĮ).  Pvz., LR BPK 6  str. nustato, jog  „teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties… ir kitų aplinkybių“. Toliau nurodoma, kad „draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl… žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties.“
5. Analogiški piliečių lygybės principai įtvirtinti ir LR CPK, kurio  6 str. nurodyta, kad  „teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės… kitų aplinkybių“.
6. LR ABTĮ 6 straipsnis taip pat nurodo, kad „teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui, nepaisant lyties, rasės, tautybės, … ir kitų aplinkybių.“
7. Be to, valstybėje veikia du įstatymai, skirti kovai su diskriminacija – Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymas ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. Minėti  įstatymai atitinka tarptautinės teisės normas. Abiem įstatymais siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas moterų ir vyrų lygias teises, drausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties, įtvirtinant asmenų lygybę, ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, įsitikinimų ar kitokių skirtingumų pagrindu.
8. 2011 metais buvo priimtas LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriuo  siekta apginti silpnesniąją lytį – moterį – nuo smurtautojų artimoje aplinkoje, nes tradiciškai pripažįstama, kad  moteris fiziškai silpnesnė vyro atžvilgiu.

 

 

Konvencijos nuostatų prieštaravimai LR Konstitucijai

 ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams

 

Konvencijoje itin išplėsta diskriminavimo sąvokos interpretacija. Joje teigiama, kad „moterų diskriminavimo forma apima visus smurto dėl lyties atvejus, kai moterims sukeliama ar gali būti sukelta ne tik fizinė, bet ir lytinė, psichologinė ar ekonominė žala bei kitokios kančios.“ (3 str.)

Pažymėtina, kad psichologinės žalos pobūdis, kuris gali atsirasti ateityje arba  kitokių galimų kančių įrodinėjimas,  yra perdėm problemiškas, todėl išplėstinė smurto sąvoka (fizinis, lytinis, psichologinis, ekonominis bei kitokios kančios) pareikalaus neprognozuojamų pokyčių valstybės teisinėje sistemoje.

Šiuo metu LR BK reglamentuoja bausmes už bet kokį smurtą prieš asmenis, neišskiriant kokios nors jo formos nei vyro, nei moters atžvilgiu. Tuo tarpu  platesnis diskriminavimo formos apibrėžimas Konvencijoje  deklaruoja atsakomybės ir bausmės išskirtinumą dėl smurtavimo  tik moterų atžvilgiu. Tai reiškia, kad vienos lyties asmens teisės iškeliamos aukščiau už kitos lyties asmens teises ir laisves, kas neabejotinai reiškia vienos lyties diskriminaciją kitos lyties atžvilgiu, o tai prieštarauja Lietuvos valstybės priimtiems tarptautiniams įsipareigojimas bei ratifikuotoms konvencijoms dėl žmogaus teisių:

1. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiama, kad „kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties“ (2 str.), kad „visi žmonės yra lygūs įstatymui ir nediskriminuojami turi teisę į lygią įstatymo apsaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažeidžiančios šią Deklaraciją, ir nuo visokio tokios diskriminacijos kurstymo“(7 str.).
2. Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijoje taip pat įtvirtina teisė, kad būtų  gerbiamas  kiekvieno žmogaus „asmeninis  ir   jo  šeimos   gyvenimas,  buto   neliečiamybė   ir susirašinėjimo slaptumas“ (8 str.),  „kiekvienas  turi teisę  į minties,  sąžinės ir  religijos laisvę; tai  teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek  vienam, tiek  kartu su  kitais,  viešai  ar  privačiai, laisvai skelbti  savo religiją  ar  tikėjimą,  laikant  pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo“ (9 str.). 14 straipsnyje pažymėta, kad „naudojimasis  šios  Konvencijos  pripažintomis teisėmis  ir laisvėmis turi  būti garantuojamas  be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės,  odos spalvos,  kalbos,  religijos,  politinių  ir kitokių   įsitikinimų,   nacionalinės   ar   socialinės   kilmės, priklausymo  tautinei  mažumai,  nuosavybės,  gimimo  ar  kitokio statuso“. O  15 straipsnis nustato, kad „jokia šios  Konvencijos nuostata  negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai  nors  grupei  ar  asmeniui  teisę atlikti  kokius  nors  veiksmus, kuriais  siekiama   panaikinti  numatytas teises  ir laisves ar jas daugiau apriboti nei numatyta šioje Konvencijoje“.
3. Analogiškus įsipareigojimus Lietuva prisiėmė pasirašydama Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kurio 14 str. 1 dalis nustato, jog  „visi asmenys teismams ir tribunolams yra lygūs“.  Pakto II dalies 2 straipsnyje Lietuva įsipareigojo „gerbti ir visiems esantiems jos teritorijoje bei priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises, pripažįstamas Pakte, be jokių skirtumų, tokių kaip lytis, įsitikinimai ir kt.“ Taigi minėtu dokumentu valstybė įsipareigojo „užtikrinti vyrams ir moterims lygias teises naudotis visomis Pakte išvardytomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis“ (3 str.).  Pakto 5 straipsnio 2 dalyje netgi nurodyta,  kad „negali būti leidžiama kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus teises, pripažintasar galiojančias pagal kokios nors šalies įstatymus, konvencijas, taisykles ar papročius, ta dingstimi, kad šis Paktas tokių teisių nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu.“  „Visi žmonės yra lygūs įstatymui ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos įstatymo apsaugą“ ( 26 str.). Šiuo atžvilgiu įstatymas turi drausti bet kokią diskriminaciją ir užtikrinti visiems vienodą ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, tarp jų ir  lyties, pažiūrų ar kokio nors kito požymio pagrindu.
4. Piliečių lygybė ir bet koks diskriminacijos draudimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., kuriame nurodoma, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“  Tad šiuo atveju išskiriant kurią nors lytį arba akcentuojant išskirtines moterų teises, neišvengiamai pažeidžiamas lyčių lygybės principas, o tuo pačiu  Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, galiausiai ir  Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos.

 

Teisinės kolizijos

Atkreiptinas dėmesys, kad ir šiuo metu įrodinėjimo prievolė  skundžiamajam yra įtvirtinta LR Lygių galimybių įstatyme, kurio 4 str. nurodo, jog „teismuose ar kitose institucijose nagrinėjant asmenų skundus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, lytinės orientacijos ar kitu pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo“.

Nesvarstant to, kiek  minėto įstatymo nuostatos atitinka Konstitucijos 31 str. įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją, akivaizdu, kad ratifikavus Konvenciją ir atitinkamai priėmus privalomas įstatymų pataisas mūsų teisėje nekaltumo prezumpcija bus taikoma dar rečiau.

 

Svarbi aplinkybė ta, kad daugelį psichologinio, ekonominio ar emocinio smurto atvejų objektyviai neįmanoma ištirti, nes smurtavimo faktas neretai priklauso ne tik nuo smurtautojo elgesio, bet ir nuo aukos dvasinės savijautos –  sudirgęs,  blogos fizinės savijautos asmuo gali neadekvačiai reaguoti į kito asmens elgesį. Tokiu būdu įstatymu nustačius, kad sukelta emocinė, psichologinė kančia ar netinkama asmens priežiūra yra laikytina smurtavimu, neišvengiamai teks teisiškai reglamentuoti ir tokio smurtavimo veiksmų vertinimą,  pasitelkiant psichologijos ir psichiatrijos mokslą.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuva turi itin skaudžią sovietmečiu sukauptą  piktnaudžiavimo psichiatrija patirtį. Visuomenei teks ypatinga užduotis – stebėti, kad ši „patirtis“ nebūtų skleidžiama,  ypač tuo atveju, kad kitas asmuo gali manyti, jog jis nepakankamai prižiūrimas, kad vieno asmens elgesys kelia kitam asmeniui psichologinę kančią, kad  vyro elgesys verčia moterį jaustis ekonomiškai priklausomą nuo jo (ekonominis smurtas) ir kt. Pastaroji  smurto sąvoka siejama su mūsų visuomenėje tradiciškai įtvirtinta vyro pareiga  išlaikyti šeimą, kuri suponuoja pastarojo pareigą išlaikyti moterį, kas dažnai yra  susiję su šeimos pajamų ir išlaidų kontrole, tuo tarpu minėtą kontrolę jau galima traktuoti kaip moters laisvės apribojimą.[1]

 

Ypač svarbu  tai,  kad daugeliu atvejų Konvencija revizuoja šalies paprotinę  teisę, kai  teisinių papročių svarba nuolat didėja „ir ši aplinkybė siejama su besiplečiančia teisės samprata – įstatymų leidėjas vis dažniau traktuoja teisę plačiąja prasme, kai žmogus gali tikėtis teisinės gynybos ne tik valstybės nustatytoms, bet ir paprotinėms ar net moralinėms normoms“.[2]

 

Dėl teisinės sąvokos socialinės lytis

Teisiniu požiūriu ypač ydingas Lietuvos valstybės teisinei sistemai yra Konvencijos 4 straipsnis, kuriame   „šalys smerkia bet kokias moterų diskriminavimo formas ir nedelsdamos imasi teisinių bei kitų priemonių…“.  Šioje dalyje Lietuvos valstybė turėtų prisiimti  ne tik įsipareigojimus panaikinti moteris diskriminuojančius teisės aktus (kurių nėra) bei praktiką, bet ir  įgyvendinti priemones nediskriminuoti asmens dėl socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės arba kito statuso. Tokiu būdu socialinės lyties sąvoka  turi būti įtraukta į valstybės teisinę sistemą, o tai neišvengiamai suponuoja pareigą teisės aktuose nurodyti pasekmes, kurios laukia  smurtautojų dėl asmens socialinės lyties.

 

Kadangi socialinės lyties samprata nėra pakankamai moksliškai pagrįsta, ją derėtų priskirti mokslinių eksperimentų ir socialinių įsitikinimų sričiai,   o tai reiškia, kad  skubiai keisti valstybės nacionalinius teisės aktus ir Konstituciją  dėl socialinių įsitikinimų, kurių

nepatikrino nei praktika, nei laikas, nėra pakankamo pagrindo.

 

Konvencija neigia pamatines piliečių laisves

Konvencijos 6 straipsnis  nustato pareigą valstybei imtis reikiamų teisinių ir kitokių priemonių, kad valstybės mastu būtų įgyvendinama veiksminga, išsami ir koordinuota politika.  Jį paaiškina Konvencijos  11 straipsnis, kuriame valstybė įpareigojama remti mokslinius tyrimus, susijusius su smurto formomis, t.t. socialiai sukonstruoto vaidmens tyrimus, susijusius su socialinės lyties sampratos įtvirtinimu. Konvencijos 12 straipsnyje valstybė įsipareigojama  skatinti vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčius siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamą moters nepilnavertiškumo idėja ar stereotipiniais moterims ir vyrams priskiriamais vaidmenimis. Pastarasis įsipareigojimas negali būti siejamas su smurtu prieš moteris:  siekis naikinti papročius ir tradicijas dėl tariamai stereotipinių moterims ir vyrams priskiriamų vaidmenų negali būti siejamas su lietuvių tautos kultūrinių, istorinių ir dvasinių vertybių puoselėjimu. Lietuvoje gyvenančių tautų  nacionalinių tradicijų naikinimo siekis nedera su demokratijos samprata bei asmens pažiūrų ir įsitikinimų laisvę.  Valstybė negali keisti mokymo medžiagą ir formaliojo švietimo bei mokymo programas (įtraukdama į jas socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės ar kito statuso aspektus),  nepažeisdama konstitucinės piliečių teisės auklėti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus.

Valstybės prisiimti įsipareigojimai  nedera ir su kitais pagrindiniais valstybės tarptautiniais įsipareigojimais,  pvz., su Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 26 straipsnio trečiosios dalies nuostata, kurioje nurodoma, kad „tėvai turi pirmenybės teisę parenkant savo vaikų mokymą.”  Konvencija eliminuoja Deklaracijoje nurodytą tėvų teisę pasirinkti vaikų mokymą pagal įsitikinimus, t.y. teisę apsaugoti vaikus nuo jiems nepriimtinos informacijos seksualiniais lyties klausimais.

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto I dalyje (1 str.) nurodoma, kad „visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“.  Lietuvos valstybė pripažino, kad „kiekvienas žmogus turi teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų“ (19 str.) ir įsipareigojo „gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais – teisėtų globėjų laisvę rūpintis savo vaikų doroviniu auklėjimu pagal savo pačių įsitikinimus“ (18 str.). Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių  pakte Lietuvos valstybė įsipareigojo gerbti tėvų laisvę parinkti savo vaikams mokyklas ir užtikrinti dorovinį savo vaikų auklėjimą pagal savo pačių įsitikinimus (13 str.).

Tokiu būdu Konvencijos įpareigojimai pažeidžia teisėtus Lietuvos  valstybės piliečių  lūkesčius.

Lietuvos Respublikos Seimas, skelbdamas Konstitucinį aktą dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje ( Aktas yra sudedamoji Konstitucijos dalis), jo preambulėje yra pažymėjęs, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas.

 

 

Konvencija supriešina piliečius

 

Konvencija skatina piliečių įskundimus, nes kiekvienas asmuo, kuris mano, kad bus vykdomas bet koks fizinis, emocinis ar psichologinis smurtas, privalo apie tai pranešti kompetentingoms organizacijoms arba institucijoms (27 str.).  Tokiu būdu yra skatinami įskundimai dėl emocinio arba psichologinio smurto  (juos sunkiausia nustatyti). Jų neabejotinai padaugės, kai valstybė ims taikyti baudžiamąsias ar kitokias teisines sankcijas už bet kokį nepageidaujamą žodinį, nežodinį ar fizinį seksualinį elgesį,  kenkiantį žmogaus orumui, ypač už priešišką, menkinančią, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką (Konvencijos 40 str.).

Šiuo metu pagrindą skundams dėl pažeistų moterų teisių teikia  Moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių įgyvendinimo įstatymo nuostatos, apibrėžiančios seksualinio priekabiavimo pasekmes. Jose priekabiavimas  traktuojamas kaip užgaulus, žodžiu ar veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Byla keliama gavus nukentėjusio asmens skundą ir asmuo baudžiamas,  jeigu „prispyrė materialiai ar tarnybiškai priklausomą moterį lytiškai santykiauti ar kitokia forma tenkinti lytinę aistrą“ (BK 119 str.). „Išimtinais atvejais, kai byla turi ypatingą visuomeninę reikšmę, ar nukentėjusioji dėl BK 119 str. nurodyto nusikaltimo bei  dėl bejėgiškos būklės, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitokių priežasčių neįstengia ginti savo teisių ir teisėtų interesų, prokuroras turi teisę iškelti tokią bylą ir nesant skundo“.

Per pastaruosius metus  yra išaiškintos  vos kelios panašaus pobūdžio bylos. Tačiau ratifikavus Konvenciją ir pradėjus taikyti baudžiamąsias sankcijas dėl bet kokio priešiškumo, net ir nepadoraus  elgesio tam tikros neapibrėžtos socialinės lyties atžvilgiu, įskundimų nepagrįstų pranešimų, tarpusavio sąskaitų suvedinėjimų ar kitokio pobūdžio bylų teismuose bei piktnaudžiavimų, žymiai padaugės.

 

Eliminuojamas susitaikymo institutas

 

Lietuvos teismų praktikai svarbią  įtaką turės Konvencijos 47 straipsnio nuostata, pagal kurią Lietuvos teismai priimdami nuosprendį, privalės atsižvelgti į kitų šalių priimtus galutinius nuosprendžius – ši nuostata susaisto mūsų teismų sprendimus su Konvenciją ratifikavusių šalių teismų praktika.

Ypač atkreiptinas dėmesys į Konvencijos 55 straipsnį pavadinimu Ex parte ir ex officio  (procesas). Jame nurodyta, kad valstybė, tirdama Konvencijos 35, 36, 37, 38 ir 39 straipsniuose nustatytą nusikalstamą veiką ir taikydama baudžiamąjį persekiojimą, privalo nesiremti vien aukos paduotu skundu ar pareiškimu. Ji turi tęsti procesą, tarp jų ir baudžiamąjį persekiojimą, net ir tuo atveju, jei auka atsiima savo pareiškimą arba skundą.  Tokiu būdu, asmuo, pasiskundęs dėl psichologinio ar emocinio smurto, nebegalės nutraukti proceso, o tai reiškia, kad valstybė privalės atsisakyti tokio pobūdžio bylose susitaikymo instituto, kurio paskirtis įvykdyti teisingumą ir, išsprendus konfliktą, atstatyti tarp šalių teisinę taiką.

 

 

Konvencijos nesuderinamumas su LR Konstitucija

Konvencijos priežiūrai šalys įsteigė GREIVIO ekspertų grupę(The Group of experts on action against violence against women and domestic violence), kuri prižiūrės, kaip šalys įgyvendina Konvenciją (66 str.). Minėtai grupei suteiktos ypatingos teisės ir įgaliojimai. Pvz., GREIVIO ir kitų vizituojančios delegacijos narių neleidžiama sulaikyti, suimti, konfiskuoti jų asmeninį bagažą, imtis prieš juos bet kokių juridinių priemonių dėl jų pasakytų ir parašytų kalbų. Tai asmenys turintys imunitetą, prilyginami užsienio šalių vyriausybių atstovams. Jokia konvencija, įskaitant ir Genocido  (Konvencija dėl  kelio užkirtimo  genocido nusikaltimui ir baudimui už jį), taip griežtai nereglamentuoja jos įgyvendinimo. Pamatinė žmogaus teisių Orhuso konvencija (JT  Europos ekonominės komisijos konvencija  dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais) nustato  neprivalomas (nekonfrontacinio, neteisminio, konsultacinio pobūdžio) priemones patikrinti, kaip yra laikomasi jos nuostatų -14 str. ( Orhuso konvencija reguliuoja žymiai platesnę žmonių teisę – apsaugoti ir užtikrinti kiekvieno asmens ir būsimų kartų teisę gyventi sveikatai bei gerovei palankioje aplinkoje).

Konvencijos 73 straipsnyje pabrėžiama, kad  jos „nuostatos  neturi įtakos nacionalinės teisės aktų ir privalomų tarptautinių dokumentų jau galiojančioms ar galinčioms įsigalioti nuostatoms, pagal kurias yra ar bus suteikiamos palankesnės teisės asmenims, užkertant kelią smurtui prieš moteris ir šeiminiam smurtui ir su juo kovojant.“ Tai reiškia, kad valstybė savo Konstituciją ir tarptautinius įsipareigojimus  vidaus teisėje  gali taikyti tiek, kiek tai  neprieštarauja Konvencijai. Todėl Vyriausybės įsipareigojimas Konvencijos pagrindu keisti įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją yra tiesiogiai susijęs su piliečių įsitikinimų laisvės ir atitinkamai su valstybės suvereniteto apribojimu, nes įstatymų leidėjas turės priimti sprendimą ne tik dėl teisinių, bet ir dėl  vertybinių dalykų. Šiuo atveju   skirtingai nei totalitarinėje valstybėje, demokratijos sąlygomis yra privaloma atsiklausti  visuomenės nuomonės, t.y. surengti visuotinį referendumą, nes  „Konstitucijai visi įstatymai turi paklusti ne tik dėl to, kad ji turi aukščiausią juridinę galią, bet ir dėl to kad ji įkūnija teisę – tautos valią, privalomą ne tik piliečiams bet ir pačiam įstatymų leidėjui.“ [3]

 

SAULIUS ARLAUSKAS                                     – MRU teisės profesorius, daktaras

 

KRESCENCIJUS STOŠKUS                                – filosofas, humanitarinių mokslų daktaras

 

VYTAUTAS BUDNIKAS                                     – Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras

 

TOMAS ŠALKAUSKAS                                      – Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija

 

Nurodytų žmogaus teisių, LINVO koalicijos ir kitų NVO atstovų pritarimą išvadoms tvirtinu:

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas     

 

V.Budnikas

 

[1] http://www.ku.lt/wp-content/uploads/2013/04/2005_nr_01_110-121.pdf

[2] V.Mikelėnas. Vilnius: Justitia, 1999

 

[3] Alfonsas Vaišvila „Teisės teorija“, Justitia. Vilnius, 2000.