Dėl svarbiausių žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje
Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Lietuvos profesinėms sąjungoms
Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybai
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
KOORDINAVIMO CENTRO
PAREIŠKIMAS
2015 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Minėdama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos sukakties dieną Europos žmogaus teisių asociacija (AEDH) kreipėsi į Europos Sąjungos institucijas ir nacionalines žmogaus teisių organizacijas. Kreipimesi pabrėžiama, kad žmogaus teisės yra visuotinės ir nedalomos, kad pilietinės ir politinės teisės nėra svarbesnės už ekonomines ir socialines teises, kad ES valstybėse sparčiai didėja atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų, jose yra dešimtys milijonų bedarbių, milijonams europiečių šiuo metu gresia skurdas.
AEDH kreipimesi pabrėžia, kad skurdas ir socialinė atskirtis yra esminiai žmogaus teisių pažeidimai, skatinantys išnaudojimą, rasizmą, ksenofobiją, populizmą. Skurdas pažeidžia pamatines žmogaus teises, kurios įtvirtintos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, t.y. teisę gyventi oriai, nebūti niekinamam, naudotis visomis teisėmis ir turėti lygias galimybes.
Lietuvos žmogaus teisių asociacija (AEDH narė) ir Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras, reaguodami į AEDH raginimą ginti prigimtines žmonių teises – teisę į orumą, laisvos asmenybės vystymuisi būtinas ekonomines, socialines, politines ir kultūrines bei kitas teises,
PAREIŠKIAME:
- šiuo metu kas trečia Lietuvos šeima gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos;
- dėl skurdo ir socialinės atskirties Lietuvoje plinta narkomanija ir alkoholizmas, daugėja savižudybių, yra šeimos, daugėja vaikų, augančių ne šeimoje arba nepilnoje šeimoje;
- skurdas yra pagrindinė smurto apskritai ir artimoje aplinkoje priežastis;
- dėl skurdo ir socialinės atskirties žmonės masiškai emigruoja iš Lietuvos; statistikos duomenimis, iš šalies jau emigravo beveik 900 tūkst. piliečių.
Įvertinę išvardytąsias socialines opas,
PABRĖŽIAME, kad didėjantis skurdas ir gyventojų socialinė atskirtis Lietuvoje rodo, kad vyksta didžiulis ir nuolatinis žmogaus socialinių teisių pažeidinėjimas, kuriuos valstybės institucijos turi pripažinti ir sutelktomis pajėgomis juos šalinti. Nepakanka reklaminių klipų, jautrių informacinių stendų, labdaros akcijų. Būtina koordinuoti valdžios veiksmus, kad valingos skurdo ir atskirties mažinimo programos vykdymas būtų kasdienėje kiekvienos valstybės institucijos darbotvarkėje.
PAŽYMIME, kad viešojoje erdvėje kai kurie politikai ir nevyriausybinės organizacijos nuolat eskaluoja moksliškai nepagrįstas žmogaus teisių iniciatyvas (eutanazijos įteisinimą, vaikų ankstyvojo lytinio (seksualinio) švietimą, Stambulo konvencijos ratifikavimą ir kt.). Tai yra nesąžiningas būdas nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbiausių žmogaus teisių pažeidimų, dėl kurių vyksta valstybės ir tautos bei visuomenės erozija.
RAGINAME Šalies Vyriausybę įvertinti įsipareigojimus, įrašytus 2014-2020 metų Nacionalinės pažangos programoje (2 prioritetas), kurie nėra tinkamai vykdomi (gyventojų socialinės atskirties rizika visuomenėje tik didėja), ir skurdą bei socialinę atskirtį mažinti realiai, o ne deklaratyviai, pvz., tuo pat metu liberalizuojant greitųjų kreditų ir prekybos alkoholiu tvarką. Tik ryžtingi ir akivaizdūs valstybės veiksmai gali būti vertinami kaip tikrosios priemonės siekiant užtikrinti pamatines Lietuvos žmonių teises ir laisves.
Pridedamas Europos žmogaus teisių asociacijos kreipimasis.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro atstovai:
| Saulius Arlauskas | Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto narys, K. Simonavičiaus universiteto teisės filosofijos profesorius, socialinių mokslų daktaras;
|
| Alfonsas Augulis | Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos vicepirmininkas, „Gervėčių“ klubo pirmininkas, Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininkas; |
| Antanas Buračas | LMA akademikas, profesorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys; |
| Vytautas Budnikas | Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, „Pozicijos” vyr. redaktorius; |
| Bronius Genzelis | Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto narys, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” signataras; |
| Petras Grėbliauskas | Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto narys, teisininkas; |
| Vladas Kančauskas | Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto narys, dailininkas, skulptorius; |
| Stasys Kaušinis | Piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys; |
| Jūratė Markevičienė | Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto narė, kultūros antropologė, paveldosaugos specialistė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė – ICOMOS narė; |
| Alvydas Pauliukevičius | Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto narys, medicinos mokslų daktaras, profesorius; |
| Romualdas Povilaitis | Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas, humanitarinių mokslų daktaras; |
| Krescencijus Stoškus | Nepartinio demokratinio judėjimo (NDJ) pirmininkas, Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras; |
| Stasys Stungurys | Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto narys, Lietuvos Helsinkio grupės narys, buvęs disidentas. |
Nurodytų asmenų pritarimą Pareiškimo turiniui tvirtinu:
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas
Į psichiatrinę ligoninę jūs rizikuojate patekti tuomet, kai įgrystate kažkam, turinčiam valdžios ir (ar) pinigų. Paprastai tipiniai atvejai būna tokie:
Susidūrus su policininkais, kurie vykdo svarbaus asmens pavedimą jus sudoroti (Žr. Hermanas ir Žaltauskas);
Kai jūsų veikla gali aukštus ir įtakingus asmenis sukompromituoti, atimti iš jų valdžią ir įtaką (Žr. Daiva Guodienė skyriuje Straipsniai);
Protestuojate prieš politinius sprendimus, kai visi aplink tyli (žr. Nina Kutko);
Šeimyniniai konfliktai (žr. E.Antakauskienė);
Asmuo valdo turtą, į kurį kėsinasi kiti (žr. D.Dzvokuvienė).
Psichiatrinio susidorojimo procedūra gana tipiška. Policija gauna (ar pati surašo) pareiškimą, kad jūsų protinė sveikata tokia prasta, jog keliate pavojų visuomenei. Reaguodami į tai, jie užlaužia jums rankas ir veža jus į psichiatrinę ligoninę.
Psichiatrai – iš pažiūros labai malonūs žmonės. Kalba ramiai ir širdingai. Psichiatras jums sako suprantąs, kad patekote čia per klaidą, pažada jums padėti. Tačiau turite suprasti ir jį – kadangi jus jau čia atvežė, tai jis stačiai privalo jus ištirti. Todėl maloniai prašo pas jį keletą dienelių paviešėti, o tuo tarpu jis atliksiąs formalius tyrimus ir, žinoma, po kelių dienų jau būsite namuose.
Psichiatrui absoliučiai būtina išgauti tokį jūsų pirminį sutikimą, antraip visas jūsų buvimas psichiatrinėje sistemoje bus niekuo nepridengtas kankinimas. Todėl jei gražiuoju įkalbinėjamas nesutiksite pasirašyti, galite būti mušamas. Tačiau šio sutikimo ekspertizei nė už ką negalima pasirašyti, nes tai formalus jūsų sutikimas bendradarbiauti su psichiatrijos sistema. Jei sutikimo niekaip nepasirašysite, jie niekur nedings, privalės jus išleisti ir palikti ramybėje.
Civilinio kodekso 2.26 straipsnis draudžia asmenį laikyti užsidarytą psichiatrinėje įstaigoje be jo sutikimo. Jei nėra nė mažiausios teisinės užuominos, kad sutikote pas juos gydytis, tuomet jie nerizikuos jūsų ten laikyti. Ypač jei žinos, kad yra kas nors laisvėje, kuris yra pasiryžęs dėl jūsų teistis.
Jei sutikimą pasirašytumėte, tuomet jums atliktų psichiatrinę ekspertizę. Kadangi psichiatrų išvados nieko bendra su medicina neturi, tai jie parašytų tokią išvadą, kokia jiems patinka. Tada spąstai užsidaro – kadangi sutikote išsitirti savo psichinę sveikatą, ir kadangi „specialistas“ „atrado“, kad jums stačiai negalima grįžti į laisvę, tai vedamas humanitarinės būtinybės psichiatras priverstas jus palikti savo valioje. Nuo tos akimirkos jūs kaip socialinė būtybė mirėte. Netekote teisės kažką suprasti ir išsakyti. Formaliai žiūrint, už jus galvoja psichiatras.
Toliau viskas paprasta: vykdote psichiatro nurodymus – reiškia sveikstate. Nevykdote – medicininės komplikacijos. Jums bus duota psichotropinių vaistų, kurie kels galvos skausmą nebegalėsite normaliai valdyti kūno, t.t. Po kiekvieno tokio seanso – pokalbis su psichiatru, jis aiškinasi: „sveikstate“ ar reikia „intensyvinti gydymą“.
Psichiatras už šiuos veiksmus niekuo neatsako. Kad galėtumėte patraukti jį atsakomybėn, turite arba iš pat pradžių neduoti sutikimo pirmajai ekspertizei, arba pateikti teismui įrodymus, kad jis taip elgėsi iš piktybinių sumetimų.
Kokie turėtų būti Jūsų veiksmai, jei jums gresia ar jau patiriate psichiatrinį susidorojimą? Pirmiausia ir užvis svarbiausia – nesuteikti jiems formalaus sutikimo jus „gydyti“. Būtinai turite turėti savo atstovą laisvėje ir leisti psichiatrui žinoti, kad yra kas jus gina. Kol psichiatras taikosi jus sudoroti, turite jį įspėti, kad, kiek tai leis jūsų ir jūsų pagalbininko laisvėje galimybės, mėginsite ne tik išsilaisvinti, bet ir pasodinti „gydytoją“ į teisiamųjų suolą. Praneškite jam šiuos savo ketinimus kuo anksčiau, kad jis suprastų, jog tapti jo auka ryžtingai atsisakote.
Jei psichiatrinį susidorojimą jau kuris laikas patiriate, tuomet nešokite budeliui į akis. Išsišokimai traktuojami kaip protinės sveikatos pablogėjimas ir psichiatras skiria daržovinimo procedūras prievarta leidžiamais nuodais, galinčias pasibaigti fiziniu ir psichiniu aukos suluošinimu visam likusiam gyvenimui. Tuomet grasinti atsakomybe ir jos siekti turi jūsų bendrininkas laisvėje. Šis žmogus turi nusiteikti ilgam žygiui, nes psichiatrinė sistema savo aukas budriai saugo ir ypač nenoriai išleidžia į laisvę (ištrūkti iš psichiatrinės netgi sunkiau nei iš kalėjimo, jei esate neteisingai ten įkišamas).
Kaip rodo daugybės išsivysčiusių šalių patirtis, žmonės dažnai pūdomi psichiatrinėse dėl to, kad turi nemažai turto. Tą turtą užvaldo arba giminaitis, arba pati psichiatrinė įstaiga. Pastaruoju atveju „ligoniai“ laikomi tol, kol nepasibaigia jų pinigai. Apie tokius atvejus Lietuvoje nesame girdėję, tačiau mūsų šalies įstatymai leidžia psichiniam ligoniui savo palikimą užrašyti psichiatrinei įstaigai. Todėl, jei jums gresia psichiatrinis susidorojimas, patartume savo turtą ar bent jo dalį perrašyti asmeniui, kuris jus gintų kai prarasite veiksnumą. Pinigai nepatektų į budelių rankas, o jūsų gynėjas turėtų lėšų jus atstovauti teismuose.
Jei jums reikėtų bet kokios pagalbos siekiant ištraukti įkalintą asmenį, prašom susisiekite su mumis (žr. Praneškite apie psichiatrinį susidorojimą).
Susiję įstatymai ir norminiai aktai:
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas
Civilinio kodekso 2.26 straipsnis
Medicininė norma 53
Psichopatologijos skalės
** – Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę (LR CK, 2.26 str.) pabrėžia, jog asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu priverstinai hospitalizuotas – bet tik tada, kai serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, – bet ne ilgiau kaip dvi paras, ir priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.
Lygiai tokie patys reikalavimai ir jei asmuo yra neveiksnus, t.y. jei teismas yra pripažinęs asmens neveiksnumą: “Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. ((LR CK, 2.26 Str. 4 dalis), TAČIAU psichiatrijoje Lietuvos įstatymai negalioja: į pensionatus žmonės talpinami prievarta be teismo sprendimo, vien “sutvarkius” neveiksnumą.
Patyrę kankinimus Lietuvos psichiatrinėse skundus gali rašyti Europos Tarybos Kankinimų prevencijos komitetui:
Secretariat of the Committee for the Prevention of Torture
Council of Europe
67075 Strasbourg Cedex
France
Arba elektroniniu paštu: cptdoc@coe.int
Papasakosiu savo istoriją. Turiu tris vaikus ir žinau, kad visuomet būsiu atsakinga. Vienai jau 27m.ir ji emigravo, nebaigusi Lietuvoje universiteto, turi savo šeimą. Štai 1999m.vasario mėn. gimdžiau antrą vaiką, balandžio mėn. mane padidėjo emocijos:verkiau,bijojau,bet vaiku gimusiu rūpinausi,dėl galimai Cezario, įvykdyto prieš mane nėštumo metu(dėl senaties jis prokuratūros ne nagrinėjamas) nusikaltimo šie veiksmai su mano emocijomis vyko ir mane be jokių kitų medikų apžiūros Panevėžio poliklinikos skyriaus psichiatras nukreipė į ( uždarame skyriuj išbuvau parą) Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Išbuvau dvi savaites, neradę ligos, tik simptomus, mane išrašė ir grįžus(vaikas buvo per tą laikotarpį su artimaisiais) auginau vėl. Buvau įbauginta, mačiau tikrai sunkius ligonius, bet išsikapsčiau pati: didesnis stresas man buvo tai, kad po gimdymo nuvežė į tą ligoninę. Jokių apsilankymų daugiau nebūta, 2002m.gimdžiau trečią vaiką, jokių „psichozių”nebūta, ir nuo to meto auginau vaikus viena. Lietuvoje yra tik 3m.po kiekvieno vaiko priežiūros atostogų. Gyvenom iš duodamų valstybės pašalpų. Antras įvykis pasikartojo, kai 2005m.vėl tame skyriuje man buvo pasiūlyta(prieš tai du vaikus išvežus iš darželio: vieną į ligoninę, kitą į kūdikių globos namus, vyriausia, parėjusi į namus iš mokyklos, nebuvo išimta ir buvo namie), o aš tuo metu prabuvau ligoninėje su vaiku savaitę, susugrąžinau mažiausią iš globos namų, bet vėl gavau pasiūlymą” pailsėti”psichomatiniame sk. Tai buvo neuždaras skyrius, buvau dvi savaites ir vėl, nenustačius ligos paleista. Aš tuo metu nesupratau, kad esu patekusi į savivaldybės valdininkų akiratį, Vaiko teisių apsaugos akiratį. 2007 teikiant soc. paslaugas ir buvau įtraukta į socialinių darbuotojų priežiūrą, kadangi žalingų įpročių neturėjau, vaikai niekuomet nebuvo išimti. Tačiau2016- 2017m.nusprendžiau ir padariau raštais pasiteiravau dėl savo teisių: į Rokiškio ligoninę, kodėl miesto sk. išsiuntė, vaikų tėvysčių nustatymo bylos vyko nuo 2004m.(pirmas vyras miręs), du nuo skirtingų, bet nurodytos pavardės, jie teismui žinomi, Vaiko teisių apsaugos sk. paklausiau „kiek mieste nenustatytų tėvysčių”.Aš nenumaniau kokią rūstybę užsitraukiu, nenumaniau, kad Vaiko teisių srityje vykdant SADM įstatymų pasikeitimus, įgrisau vaiko teisių vadovei, kuri neperėjo dirbti į SADM skyrių, bet su kita buvusia vadove(ji buvo nušalinta nuo pareigų, bet liko dirbti) liko savivaldybei pavaldžios: globos klausimus tvarkė ir t. t. Nežinau, ar patvirtintos šiuo metu šių dviejų pareigos prie savivaldybės, ar ne. Bet kas įvyko 2017m.nuo liepos mėn. iki lapkričio-nepamirštu. Supratę, galimai, kad jei aukštesni valstybės pareigūnai, ministerijų darbuotojai pradės domėtis mano konkrečiai šeimos, kaip mamos, kuri užauginau tris vaikus situacija, joms grės galimai pareigų ir galių netekimas, taigi teismas 2017m.man nepranešė, kad skirta atlikti, bet atliko psichiatrinę ekspertizę, vykdė pagal ikiteisminį tyrimą baudžiamą inicijuotą prokuroro, pateikto Vaiko teisių apsaugos skyriaus, bylą, buvo kviečiama policija, rašomi administracinių nusižengimų protokolai, aš ant jų nepasirašiau, nes ir dabar nesutinku: nebuvo jokių apklausų, rašomi jie buvo vienos pusės parodymus akcentuojant. Tuo nesibaigė: vienas vaikas kaip tik baiginėjo tuo metu gimnaziją, bet gyveno atskirai, nes dėl begalinio socialinių darbuotojų, savivaldybės įvairių komisijų įsteigtų susidomėjimo, kuris ir paaktyvėjo nuo 2016m., vizitų į namus, reikėjo ramiai ruoštis egzaminams, o mažiausias buvo su manimi. Matė ir pareigūnų vizitus, jokių psichologų dalyvavimo nebuvo, tik buvo nurodyta man, kaip mamai: prašau vesti pas psicholigą, psichiatrą, du kartus buvome, žinau, kad, galimai ir vaikas pateko į psichiatrų akiratį, tuo nebuvo baigta: 2017m.spalį mane priverstinai iš poliklinikos soc. darbuotojos kabineto, psichomatinio skyriaus policijos pareigūnai išvežė į uždarą ligoninės skyrių. Gražiai buvau kalbinama sutikti glutis, ne sutikau, kreipėsi į teismą, gavo leidimą ir sulaikė. Mėnesiui. Tuo metu vyresnis vaikas per savivaldybę gavo mažesnio laikiną globą, bet praktiškai mažiausias labai puikiai pats tvarkėsi namie, net sulaikymo metu, nei vienam, nei kitam nebuvo suteiktos psichologo paslaugos, nors vaikai tikrai buvo sunerimę, nes jie nesuprato, kodėl mane sulaikė(vyresniajam buvo diegiama, kad mama serga psichine liga, nors jokia Komisija to nenustatė, na ir tais dvejais atvejais, kai buvau ligoninėse nenustatė, kad reikia skirti invalidumą), jie mane lankė skyriuje ir tai mane palaikė būti stipria, nors ir patyrus tuos visus išgyvenimus. Pralaikė mėnesį uždaromis sąlygomis. Grįžus aš kreipiausi į prokuratūras: dėl galimai pažeistų teisių, atmetė. Kreipiausi į teisininkus, kad kreiptis į teismą ir ginti, išreikalauti žalą iš galimai neteisėto, priverstinio sulaikymo, teisių apribojimo, melagingos soc. darbuotojo išvados „Gebėjimo pasirūpinti savimi ” pateikti teismui šią išvadą reikėjo, visiško nerašymo pagal klausimyną. Dabar aš žinau, kad vykdoma tai prieš mane todėl, kad: vaikai negavo jokio išlaikymo, kaip soc. pašalpą mokėjo savivaldybės skyrius, bet tik vykstant teismams, jokių darbo pasiūlymų man neteikia darbo birža, bet kaip tik joje yra skleidžiami gandai, administracija vykdo SADM nurodymus ir 2017 02 pas juos įsteigta Komisija „peržiūrėti neveiksnių asmenų sąrašus”, bet galimai ” nori „ir naujų pacientų tam sąrašui rasti, nes į Komisijos sudėtį įeina ir poliklinikos skyriaus vedėja, kuri galimai žino 1999m.įvykį ir prie 2017m.prisidėjus.Čia tik pasvarstymai, tik šiais trimis kartais esu susidūrusi su psichiatrų pagalba, nors esu ir šmeižiama” kad ne sykį gydyta ir nuo ligos”, tačiau vaikai visuomet buvo su manimi, pati jais rūpinausi, be tų dviejų, kuriuos miniu: 2005 ir 2017nebuvo išimti, taip pat tikrai daugiau nebuvau gydyta, kaip tais kartais ir socialinis draudimo Nr. rodo-neturiu aš ligos. Aš kreipiausi pas teisininkus dėl kreipimosi į teismą ir žalos atlyginimo prašymo, bet vistik prašau ir jūsų palaikymo ir pateikiu šią informaciją, tikėdamasi atsakymo.