J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui A.Butkevičiui

Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrui J.Bernatoniui

Lietuvos visuomenei ir  žiniasklaidai

 

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ

KOORDINAVIMO CENTRO

IR PILIEČIŲ VISUOMENININKŲ

PAREIŠKIMAS

2016 m. liepos 19 d.

Vilnius

Dėl pažiūrų ir  religinių įsitikinimų reiškimo laisvės

 

Pastaruoju metu šalies viešojoje erdvėje daugėja pasisakymų prieš krikščionių tikėjimą išpažįstančių piliečių teisę dalyvauti valstybės įstatymų leidyboje. Televizijos ir radijo laidose, interneto portaluose viešai svarstoma religinių bendruomenių atstovų teisė reikšti nuomonę dėl etikos ir moralės normų įstatymuose. Tokių pasisakymų pagausėjo LR Seimui priėmus, o Prezidentei vetavus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą.

Besąlygiškai pripažindami kiekvieno asmens konstitucinę pažiūrų ir įsitikinimų laisvę, nekvestionuodami LR Seimo ir Prezidentės motyvų priimant ar vertinant Lietuvos Respublikos įstatymus ir teisės aktus, pareiškiame, kad žiniasklaidos atstovų, politikų ir netgi Seimo narių teiginiai, kad religinių bendruomenių atstovai neturi teisės reikšti nuomonę ir daryti įtaką valstybėje priimamiems sprendimas, yra klaidinantys ir teisiškai nepagrįsti.

Visų pirma tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms  (išryškinta cituojant): <žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma […] skleisti informaciją bei idėjas> (25 str.); <minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma […]. Žmogaus laisvė […] skleisti […] tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves> (26 str.).

LR Konstitucijoje taip pat nurodoma, kad <įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių> (28 str.), kad <įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu> (29 str.).

Šias pamatines žmogaus teises garantuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (9 str.), kurios 14 str. draudžia bet kokią asmens diskriminaciją dėl religinių ir kitokių įsitikinimų. Visiems asmenims vienodas politines ir pilietines teises garantuoja ir Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, kurio 2 str. skelbia, kad <kiekviena valstybė […] įsipareigoja […] visiems esantiems jos teritorijoje bei priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises […] be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, […] religija, politiniai arba kiti įsitikinimai, tautinė ar socialinė kilmė, turtinė padėtis, gimimas ar koks nors kitas požymis>.

Religinių bendruomenių ir Lietuvos valstybės teisinius santykius nustato Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas (toliau – Įstatymas). Jame nurodoma, kad  <kiekvienas žmogus Lietuvos Respublikoje turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją […], praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo> (2 str.). Tokiu būdu valstybė sudaro galimybę kiekvienam piliečiui realizuoti teisę skelbti savo pažiūras ir idėjas. Įstatymo  3 str. nustato, kad <visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui yra lygūs. Tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama>.

Kalbant apie religinių bendruomenių teisę dalyvauti įstatymų leidyboje pasitaiko teiginių, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir dėl to religinės bendruomenės neva neturinčios teisės reikšti savo nuomonės dėl svarstomų įstatymo projektų. Tačiau Įstatymo 9 str. įtvirtinta nuostata, jog <tikyba gali būti dėstoma maldos namuose, valstybinėse ir nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose, taip pat kitose patalpose bei vietose>,  paneigia šį teiginį. Pabrėžiame, kad Įstatyme yra apibrėžiamas ne religinių bendruomenių atskyrimas nuo valstybės, o jų veiklos bei funkcijų atskirumas ir savarankiškumas: <religinės bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė nevykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų> (7 str.).

Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos religines bendruomenes sudaro piliečiai, turintys Lietuvos piliečių teises ir pareigas. Per savo narius veikiančioms valstybės  pripažintoms religinėms bendruomenėms, kaip ir visiems LR piliečiams, LR Konstitucija ir įstatymai garantuoja galimybę realizuoti savo narių laisvę ir konstitucinę teisę skelbti idėjas, pažiūras, teikti siūlymus įstatymų leidėjui ir reikalauti, kad į jų nuomonę būtų atsižvelgiama.

Pabrėžiame, kad bet kokios pastangos apriboti valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų atstovų teises ir laisves turi būti vertinamos kaip mėginimas diskriminuoti dėl religinių įsitikinimų, o tai griežtai draudžia LR Konstitucija, nacionalinė teisė ir tarptautiniai teisės aktai.

 

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                               Vytautas Budnikas

Piliečių gynimo paramos fondas                                   Stasys Kaušinis

Lietuvos Helsinkio grupė                                              Stasys Stungurys

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                  Romualdas Povilaitis

Nepartinis demokratinis judėjimas                               Krescencijus Stoškus

Pareiškimui pritaria:

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija                             – Tomas Šalkauskas

Lietuvos tėvų forumas                                                   – Audrius Murauskas

 

SAULIUS ARLAUSKAS teisės filosofijos profesorius, mokslų daktaras;
VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ rašytoja, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarė, Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja;
VLADAS  KANČAUSKAS dailininkas, skulptorius;
STASYS KARAZIJA profesorius, biomedicinos mokslų daktaras, LMA narys;
MARIUS KUNDROTAS politologas, publicistas;
JŪRATĖ MARKEVIČIENĖ –

 

kultūros antropologė, paveldosaugos specialistė,  tarptautinė kultūros paveldo ekspertė –  ICOMOS narė;
BIRUTĖ OBELENIENĖ

 

profesorė, Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja;
BRONIUS PUZINAVIČIUS Lietuvos karo akademijos docentas;
LIUDVIKAS NARCIZAS RASIMAS teisininkas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjų