Savanorystės pagrindais veikiančios NVO diskriminuojamos

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrui
gerb. Linui Kukuraičiui

Kopijos:
Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetui

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
KOORDINAVIMO CENTRO (LŽTKC)
PAREIŠKIMAS

dėl prioritetų finansuojant nevyriausybines organizacijas
2017 m. gegužės 24 d.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. A1-99 patvirtino Nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2017–2019 metų veiksmų planą, o  2017 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-213 patvirtino Nevyriausybinių organizacijų vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projektų finansavimo 2017 metais atrankos konkurso organizavimo nuostatus. Pastarieji nustato NVO asociacijų veiklos projektų finansavimo atrankos konkurso organizavimo finansavimo prioritetus, lėšų skyrimą projektam ir projektų įgyvendinimo kriterijus.

Nuostatuose (9.2 str.) teikiamas prioritetas pareiškėjams, kurie per pastaruosius trejus metus (2014–2016 m.) yra įgyvendinę bent vieną ne mažesnės kaip 30 000 (trisdešimt tūkstančių) eurų vertės projektą.

Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvoje veikia apie 17000 NVO. Daugumos jų veiklos apyvarta per metus siekia vos 10 tūkst. eurų. Konkurso sąlygose nurodytą apyvartą (nekalbant apie projekto įgyvendinimą) gali daryti labai retos nevyriausybinės organizacijos.

LŽTKC mano, konkurso sąlygos yra ydingos ir parengtos siauram NVO ratui. Kai kurios jų nuolat gauna užsienio rėmėjų subsidijas ir paramą, todėl savanorystės pagrindu veikiančios NVO yra diskriminuojamos ir pagal konkurso sąlygas paprasčiausiai negali su jomis rungtyniauti. Taip žmonių pilietiškumas, bendruomeniškumas paremtas savanoryste, yra stumiamas į užribį, o į pirmąjį planą keliami NVO komerciniai gebėjimai generuoti ir įsisavinti lėšas. Tai prieštarauja NVO paskirčiai kurti pilietinę visuomenę.

LŽTKC mano, kad NVO veiklos finansinis kriterijus negali būti svarbiausias. Yra grupė organizacijų, kurios turi įgūdžius rengti tariamus mokymus, prabangias konferencijas ar kitais būdais įsisavinti lėšas. Tačiau gilėjanti visuomenės apatija, bendruomeniškumo stygius, didėjanti žmonių socialinė atskirtis ir auganti emigracija rodo, jog dabartiniai Lietuvos NVO veiklos metodai nėra efektyvūs, o valstybės skatinami jų veiklos prioritetai (įgyvendinti bent vieną ne mažesnės kaip 30 tūkst. eurų vertės projektą) yra klaidingi bei orientuoti į neefektyvų lėšų įsisavinimą, bet ne į pilietinės visuomenės ugdymą.

Atkreipiame dėmesį, kad pilietinei visuomenei ugdyti formalių konferencijų ar mokymų, kuriuose nuolat dalyvauja iš esmės tie patys asmenys, nepakanka. Daug svarbiau vertinti organizacijų indėlį kuriant pilietinę visuomenę pagal pateiktus siūlymus valstybės institucijoms ir įstatymų leidėjui dėl savivaldos stiprinimo, švietimo, kultūros sistemos gerinimo, verslo aplinkos skatinimo ir kitų įstatymų bei teisės aktų projektų. Ypač svarbi NVO veikla, susijusi su gyventojų atskirties mažinimu, bendruomenių veiklos stiprinimu ir žmonių savanorystės skatinimu bei šio pobūdžio renginių organizavimu. Tam, kad valstybės skiriamos lėšos būtų efektyviau naudojamos, Ministerija turėtų persvarstyti NVO paramos atrankos kriterijus, bet jokiu būdu svarbiausiais kriterijais nelaikyti NVO finansinę veiklą arba NVO gebėjimus kooperuotis šiam tikslui.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – ROMUALDAS POVILAITIS
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – VYTAUTAS BUDNIKAS
Piliečių gynybos paramos fondas – STASYS KAUŠINIS
Lietuvos Helsinkio grupė – STASYS STUNGURYS
Nepartinis demokratinis judėjimas – KRESCENCIJUS STOŠKUS