Kritiškas požiūris į kai kurias šių dienų Lietuvos aktualijas

Kritiškas požiūris į kai kurias šių dienų Lietuvos aktualijas

Dr. Leonas Milčius

Kovo 11-osios Akto signataras

Gerai suprantu, kad šiandieninė nelabai gera ekonominė bei socialinė padėtis Lietuvoje jaudina ne tik mus, gyvenančius prie Nemuno, bet ir anksčiau ar vėliau į kitus kraštus išvykusius lietuvius. Juk visiems norisi, kad tėvų žemė kasmet būtų vis gražesnė, o žmonės laimingesni, turtingesni, šviesesni. Iš pasaulinės finansinės krizės kilęs ir daugelį šalių užgriuvęs sunkmetis yra ypač sunkus jaunoms valstybėms, kurios neturi gilesnių politinių ir pilietinių tradicijų bei demokratinės visuomenės pagrindų. Lietuva kol kas vis dar laikosi, bet niekas negarantuoja, kad susidariusios socialinės įtampos  kada nors nesukels pavojingos slinkties jei ne į trapios nepriklausomybės praradimą, tai į tautinių ir dvasinių vertybių devalvaciją. Ne vienas dabartinis Lietuvos intelektualas  apie tai kalba ir įspėja, kad arba mes suskubsime suvokti ir pakeisti negatyvius pokyčius sąlygojančias priežastis, arba kaip valstybė ir tauta atsidursime prie išnykimo ribos. Būtų gerai, kad visi šie nuogąstavimai būtų nepagrįsti, o sunkmečio išbandyta Lietuva taptų tik stipresnė.

„Lietuvos ryte“ filosofas Vytautas Radžvilas savo pamąstymuose Europos dienos proga, jau atvirai apie Lietuvą kalba, kaip apie „neįvykusią valstybę“, o tokį kalbėjimą vadina „tiesos valanda“. Be abejo, šiuose „kalbėjimuose“ yra daug tiesos, kurią mums būtina suprasti ir įvertinti. Gi Žmogaus studijų centro prezidentas dr. Gintaras Chomentauskas DELFI interneto vartuose teigia, kad mums trūksta ne pinigų, o patriotizmo ir fantazijos. Manau, kad ši mintis – taip pat teisinga. Galėtų būti ir daugiau įvairių minčių, gal išsivystytų ir platesnė diskusija. Nesiimu visko išanalizuoti ir apibendrinti, bet noriu pateikti keletą ir savo pastebėjimų, kurie, mano nuomone, Lietuvai tikrai kliudo tapti augančia, stiprėjančia valstybe.
Valstybės įtaka ekonomikai, verslui. Didesnė ar mažesnė?

 

Šių dienų ekonomistai, o ypač Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialistai pabrėžia, kad valstybė yra pats prasčiausias šalies ūkio ir viso jos turto valdytojas, kad tik privatus kapitalas ir laisvoji rinka gali būti šių dienų ekonomikos varikliu. Gal ir gali, tik ne visi varikliai gerai tarnauja žmonėms. Kai kurie iš jų tinka tik žmonių likimų traiškymui. Žiauriam traiškymui.
Visados reikia prisiminti, kaip ir kam buvo kuriamos valstybės. Visais laikais žmonės siekė saugumo: fizinio, ekonominio, socialinio, tautinio. Stipresnė valstybė, daugiau valstybingumo – didesnis ir gyventojų saugumas. Šiandien žmonėms svarbiausias yra socialinis saugumas, kurio, deja, nepakanka. Auganti, kuriama mūsų valstybė jo nesugeba garantuoti. Dažnai atrodo, kad dabartiniame gyvenime vyksta priešingas procesas – valstybės silpninimas, valstybinių institucijų reikšmės menkinimas, jų kompromitacija.

Manau, kad per anksti susižavėjusi ir paklususi liberalios laisvosios rinkos šauklių raginimams, dalį valstybinio turto be pakankamos kontrolės paaukojusi ant privataus kapitalo „aukuro“, valstybė baigia prarasti lemiamą įtaką šalies ekonomikai, finansams, o tuo pačiu ir gyventojų socialiniai saugai. Jei net tokia galinga valstybė kaip JAV laiku nesugebėjo suvaldyti savo komercinių bankų bei naftos verslo kompanijų, tai ką kalbėti apie Lietuvos valstybės galimybes turėti didesnę įtaką privačiam kapitalui, kurį gal būt ateityje galėtų valdyti  kartais per daug godūs, nesąžiningi, arba net ir piktavaliai svetimšaliai savininkai. Tad būtina stiprinti valstybės įtaką visai šalies ekonomikai, neprarasti valstybinės kontrolės svertų.  Kaip begerbtume privatų kapitalą, bet jis atsako tik už save, savo augimą, plėtrą, bet ne už visą visuomenę ar valstybę.

Daug ką prieš prezidento rinkimus nepaprastai žavėjo tada dar tik kandidatės Dalios Grybauskaitės pažadai ryžtingai kovoti su oligarchais, monopolijomis. Juk iš tiesų daugelis jau pradedame nesuprasti, kam tarnauja ir pataikauja mūsų rinkta valdžia – žmonėms ar stambiajam kapitalui, komerciniams  bankams?  Atrodo, turime tikrai ryžtingą Prezidentę, bet žadėtos ryžtingos kovos kol kas nematyti. Galima nuogąstauti, kad per ilgai ruošiantis kovai, net pats noras kovoti gali praeiti.

Kai kas gali pasakyti, kad mūsų verslininkai sugeba organizuoti gamybą, bet nėra kur dėti produkcijos, nes pasaulis – perpildytas prekėmis, o žmonių poreikis pirkti – labai menkas. Žinoma, kai verslininkas prieš pasaulines problemas paliekamas vienas, be reikalingos protekcinės valstybinės politikos ir nacionalinės rinkos vertės palaikymo, jam tikrai sunku konkuruoti su pigiu kinietišku „niekalu“. Gražus buvo šūkis: „Pirk prekę lietuvišką!“. Tik blogai, kad jis prigeso, o lietuviškai prekei užkrauta tokia jos pagaminimo kaštų neatitinkanti  kaina, kad ji bet kokį norą pirkti atbaido.

Gražu, kai valstybės užsienio politika tarnauja demokratijos  plėtrai, bet kartais pirmoje eilėje ji galėtų daug ženkliau pasitarnauti savų ekonominių ir socialinių problemų sprendimui, savų interesų gynimui. Sunkmečio pelkėje įklimpusį šalies ekonominį vežimą nei vieni piliečiai, nei besiblaškantys verslininkai, nei pasimetusi valdžia atskirai po vieną neištemps. Reikalingas visų sutartinis, geranoriškas, pasiaukojantis darbas, paremtas netgi valstybės politika globojamu patriotiškumu ir tautiniu išdidumu.

 

Valstybiniu požiūriu nuvertintas darbas ir dirbantis žmogus

 

Šiandien mes neturime kito kelio kurti ir stiprinti savo valstybę, kaip tik darbu, kuris gali būti pats įvairiausias. Vertybės ir valstybių vidaus produktas kuriamas ne tik rankomis, bet ir protu. Kūrybiškumu netgi galima pasiekti daugiau, nei reprodukcine veikla ar primityviu gamybos sąnaudų mažinimu darbuotojų sąskaita. Tad visados bodėjausi, kai jie priešpastatomi arba neadekvačiai vertinami. Pats bjauriausias dalykas, kai viena dalis žmonių niekinančiai pavadinama „runkeliais“, kiti biurokratais arba kitokiais „prie valdžios lovio susėdusiais“ subjektais. Išnykusi pagarba ūkininkui, gydytojui, mokytojui, teisininkui, valstybės tarnautojui, eiliniam bet kurios įmonės darbininkui, aptarnavimo, meno, kultūros sferos darbuotojui, pagaliau tų pačių piliečių išrinktam arba paskirtam valdžios atstovui, visus pastatė į tam tikras priešingų frontų pozicijas. Suskilusi visuomenė – silpna visuomenė. Filosofo K. Stoškaus išryškintas „visų karas prieš visus“ – ypatingai pavojingas Lietuvai.

Turėtume suprasti, kad kiti gali tik trumpam ateiti į talką ir padėti, bet pagrindinis krūvis visados tenka ir teks tik patiems. Dieną kitą galima pragyventi ir pasiskolinus, pasinaudojus suteikta labdara, trumpalaike parama, bet visas tiek atskiro žmogaus, tiek ir valstybės gyvenimas gali būti grindžiamas tik darbu.

Pokariu, kad ir kokia bebuvo sunki situaciją, žmonės atsilaikė tik dirbdami. Šiandien bet koks darbas yra nuvertintas, o jo prasmė neleistinai iškreipta. Darbą, darbo užmokestį pakeitus įvairiomis išmokomis, bedarbio pašalpomis, žlugdoma ne tik šalies ekonomika, bet ir žmogus. Pirmiausia žlugdomas morališkai, atveriant kelią jo degradacijai. Man nesuprantama, kaip dabar darbas, gamyba, miesto ar kaimo dirbantis žmogus tapo neįdomus valstybei. Juos visų lygių valdantieji, žiniasklaida  tiesiog pamiršo, lyg ne jie kurtų valstybę, jos ekonomiką ir mūsų visų gerovę. Jau nekalbu apie įstatymu tapusią sąvoką „dirbantis pensininkas“: į pensiją išėjęs dirbantis mokslininkas – blogas, jį reikia bausti, pensiją sumažinti arba jos ir visiškai nemokėti. Lyg tai būtų nesvarbu, kad jis per visą gyvenimą mokesčių forma gal ir penkias tokias pensijas jau sumokėjo valstybei.

Neseniai tiltų statytojai prie Raudondvario (Kauno r.) baigė rekonstruoti tiltą per Nevėžį. Praktiškai per dvejus metus pastatytas naujas tiltas iš plieno ir betono, kuris kainavo per 23 milijonus litų. Tai išskirtinai gražus ir svarbus pastarųjų metų darbas. Tik apie tai niekas nežino, nes niekas nerodė ir niekas nerašė. Va, kai ant senojo tilto buvo įvykusi sunki avarija, tada net respublikinės televizijos parodė. Būtų po tiltu ką nors išprievartavę, matyt, būtų porą mėnesių žiniasklaidą su pasigardžiavimu skelbusi. Štai jums ir masinės žiniasklaidos priemonių prioritetai: rodyti bet ką, tik ne darbą, ne Lietuvos kūrimą.

Ne viena politinė partija savo rinkimų programoje ryžtingai kalba apie biurokratijos mažinimą, o aukšti valstybės pareigūnai, mokyklos, ligoninės ar kitos valstybinės institucijos vadovai giriasi, kiek etatų sumažino ir darbuotojams pasiūlė ieškoti darbo kitur. Sunkmečiu ardome apskritis ir džiūgaujame, kad tūkstantis biudžetininkų bus atleista. Tik pamirštama pagalvoti, o kur jie gali ar galės įsidarbinti? Gal būt tik kitose šalyse arba darbo biržoje prie bedarbiams skirto katilo? O gal yra priešingai, kai valstybinių ir kitų institucijų vadovai nesugeba organizuoti taip darbo, kad visi darbuotojai būtų intensyviai užimti ir šaliai padaryta juntama nauda.

Valstybė tik kuriama, o kalbama, kad jos statytojų esą yra per daug. Gal ne statytojų yra per daug, bet per mažai protingai vadovaujančiųjų. Mes tikrai prieisime aklavietę, jeigu ir toliau valstybės tarnautojai bus niekinami, jie visą laiką bus gąsdinami „saulėlydžiais“, išvaikymu, mažinimu ir pan. Nenorėčiau dirbti jokioje valstybės tarnyboje, ministerijoje, jeigu jai vadovautų tos srities diletantas, partinis „sraigtelis“. Tokiu atveju tikrai nebus gerų sprendimų, o atsakomybė kris ant eilinių užguitų tarnautojų.

Daugiau negu keista bedarbių rėmimo politika. Tai grynas valstybės alinimas. Už tuos pačius pinigus tuos bedarbius galima įdarbinti visuomenei ir valstybei naudingiems darbams. Ir nauda būtų padaryta, ir žmogus nesijaustų nepilnavertis, išlaikytinis, kurio tolesnis kelias gali pavirsti į labai siaurą takelį prie šiukšlių konteinerių, kilpos, o geriausio atveju – prie emigranto bilieto. Dažnai ne tiek pats atlyginimas svarbus, kaip pats dirbančiojo žmogaus statusas, jausmas, kad tu esi reikalingas. Dabartinis bedarbystės lygis – tai Vyriausybės ir politikų nemokšiškumo lygio rodiklis.

Jeigu kokias naujas ministerija ir reikėjo kurti, tai tik darbo ir energetikos, nes šiuo metu tik jos būtų svarbiausios. Jeigu Seime kokios nors diskusijos ir vertos didesnio dėmesio bei pritarimo, tai tik tos, kurios padėtų didinti užimtumą ir spręsti kitas gyventojų socialines problemas. Galima veržtis ir veržti, galima taupyti iki išsekimo, galima trinti rankas, kad vis dar sekasi skolintis, bet visi šie keliai turi aklavietes. Šviesesnis proveržis gali būt pasiektas tik darbu.

Nesukurta tikra vietos savivalda

 

Atrodo, kad labai greitai Lietuvoje bus sunku susikalbėti, nes suteikti žodžiai neatitiks daiktų, reiškinių esmės. Šalies Konstitucija ir atitinkamais įstatymais turime įteisinta gyventojų savivaldą, turime savivaldybes, jų administracijas, bet labai didelis klausimas, ar turime realią savivaldą? Ir be didelio ginčo galima įrodyti, kad turime tik keliomis partijomis pagrįstą vietos valdymo formą,  bet be realaus ir gyvybingo platesnės visuomenės dalyvavimo. Tai ne savivalda, o tik „vietvalda“ – centralizuoto valdymo forma, kai dalis funkcijų perduota rajonų ir miestų viešojo sektoriaus institucijoms.

Šiuo metu gyvendamas periferijoje, kaime, vis labiau apgailestauju, kad Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) nepasisekė sukurti tikros vietos savivaldos pagrindų. Prisimenu, kaip ten buvo kalbama, kad vietos savivaldos narių rinkimams partinė proporcinė sistema bus taikoma tik labai trumpą laiką, kol ir kaimuose politinės partijos sustiprės, o vėliau tikrai bus pereita prie mišrios sistemos. Kol kas nieko neturime. Rinkėjas gali balsuoti tik už tą ar kitą vienintelį partinį sąrašą. Tuo visa savivalda ir pasibaigia. Toliau prasideda nekontroliuojama vietos partinio elito saviveikla, kurios eilinis gyventojas niekuo negali įtakoti, nes jis nerenka mero, nerenka net seniūnų. Nebūdamas įtakingos partijos nariu, arba brangiai kokiu tai būdu vienai ar kitai partijai neužmokėjęs, neįsiteikęs, savivaldybės tarybos nariu niekados nebūsi. Tad gyventojams dabartinė savivalda ir jos nariai yra mažai žinomi ir juo labiau – net neįdomūs.

Jeigu valdančiosios Seimo partijos nesutars ir nepakeis vietos savivaldos ir jos tarybų narių rinkimo įstatymų, būsimieji rinkimai gali būti labai skurdūs, nes rinkėjus tais „pačiais pelais“ apgauti bus sunku. Sako, kad ir žvirbliai prie tų pačių pelų antrą kartą nelabai puola, o rinkėjas – tai ne žvirblis.

Manau viskas būtų kitaip, jeigu patys gyventojai galėtų rinkti savo seniūną, jį kontroliuoti, esant reikalui netgi atšaukti. Žinoma, ir toks išrinktas seniūnas turėtų turėti žymiai daugiau teisių, galimybių sudaryti ir, pasitarus su taip pat gyventojų renkamais  gatvių ar kaimų atstovais disponuoti nors minimaliu seniūnijos biudžetu. Beje, dabartiniai seniūnaičių rinkimai tai tokia apgaulė, kai pats seniūnas sau palankius pasiskiria, o kartais ir save „išsirenka“.

Prieš keletą metų Lietuvoje buvo bandyta kurti kaimo bendruomenių centrus ir Vietos veiklos grupes (VVG). Bet jos, būdamos be realių teisų ir galimybių įtakoti seniūnijos ir savivaldybės veiklą, taip ir liko formalios, popierinės. O kodėl joms nesuteikti teisių kelti savo kandidatus į savivaldybių tarybas? Atsakymas paprastas – valdančiosios Seimo partijos nenori jokios konkurencijos ir jokios realios gyventojų savivaldos, nes valdžia dalintis, net periferijoje – oi, kaip sunku! Jeigu Seimas ir šį kartą neišdrįs leisti bendruomenių atstovams kelti savo kandidatų i savivaldybių tarybas, arba jiems sudarys išskirtinai sunkius reikalavimus, pvz., kad jiems reikėtų surinkti tiek pat, kaip ir visam partiniam sąrašui arba net ir daugiau rinkėjų balsų, t.y. sudaryti tik galimybių fikciją, tada tokie „pagerinimai“ gali privesti prie masinio savivaldybių tarybų rinkimų ignoravimo ir atviros visuomenės konfrontacijos su politinėmis partijomis. Seniai laikas keisti vienvaldį partinį mąstymą.

 

Praradusi pasitikėjimą ir save izoliavusi teisėsauga

 

Liūdna tiesa, bet kalbėti apie dabartinę teisėsaugos krizę darosi taip pat banalu ir neįdomu, kaip ir apie ekonominę krizę apskritai. Visi mato, vis žino ir visi, o tai jau  yra labai blogai, su tokia padėtimi beveik susitaikė. Nelabai kas ir kokių vaistų teisėsaugai „gydyti“ žino. Tikėjome, kad susiformuos nauja teisininkų karta, kuriai bus svetimos visos buvusios nuodėmės, politizuota pažiūra į žmogų. Senų „nuodėmių“ lyg ir išvengėme, bet atsirado naujų, dar negražesnių – visiškas žmogaus „nematymas“.

Šiandien pasitikėjimą praradusiai teisėsaugai reabilituoti nėra kito kelio, kaip baudžiamųjų bylų svarstymui sukurti visų piliečių renkamą prisiekusiųjų instituciją. Kartais nėra taip svarbu turimos kvalifikacinės žinios, kaip sąžiningumo kriterijai. Akivaizdu, kad tuometinėje Aukščiausioje Taryboje nepakankami ginčijomės ir nuolaidžiavome tiems teisininkams, kurie teigė, kad teismų tarėjai yra sovietinė atgyvena, o ir prisiekusieji, būdami ne teisininkais, mažai ką išmano ir mažai ką gali padėti, kad tai bus tik nereikalingas ir brangus teismų balastas. Pasirodo, kad visa tai yra netiesa, nes kartais netgi priimti vadinamieji konstituciniai sprendimai valstybei ir jos piliečiams yra žalingi. Tad ką jau kalbėti apie eilinių teismų ir teisėjų sprendimus, kurie įaudrina visuomenę, o kartais sukuria ir finansinę žalą valstybei, kai juos užprotestuoja Strasbūre. Teismai ir teisėjai už nekvalifikuotus ir neteisingus, uždelstus sprendimus neatsako. O gaila, turėtų atsakyti, kaip ir blogai dirbant bet kurį kitą darbą.

Ir kaip gi žmonės gerbs bei pasitikės teismais, jeigu net Konstitucinis teismas nepasikuklino Konstituciją taip „išaiškinti“, kad, esą teisėjų pensija gali būti ir iki 8000 litų. O, kad taip būtų ginama visa Lietuvos valstybė ir visi jos piliečiai!

Gerai, kad žiniasklaidoje tenka girdėti ir tam tikrų prošvaisčių. Dainius Sinkevičius DELFI interneto vartuose rašo, kad Prezidentės patarėjas Ernestas Rimšelis teigia, jog  Lietuvoje prisiekusiųjų teismo nebus, bet bus tarėjų institutas, t.y. visuomenės atstovai bus įtraukti į teismų darbą ir turės įtaką priimant sprendimus.  Ir tai jau geriau, nes, kaip sako, nesvarbu kokios spalvos katė, svarbu, kad tik peles gaudytų.

 

Negausi lietuvių tauta, bet ir ją dar mažiname

 

Šiuo atveju nekalbėsiu apie gimstamumo problemas ir bauginančią grėsmę lietuvių tautai visiškai išnykti po 200 metų. Reikia tikėtis, kad sunkmetis dešimtmečiais nesitęs ir lietuviai nepraras noro bei sveikų įgūdžių mylėti ir kurti šeimas. Kaip grybams reikia lietaus, taip vaikams gimti ir augti reikia tik palankesnių socialinių sąlygų, jautresnio valstybinio požiūrio į jaunas šeimas ir vaikus.

Kalbu apie išvykusius ir „nupilietintus“ savo tautiečius. Taip jau yra, kad istorijos bėgyje per Lietuva nusirito ne viena emigracijos banga, kuri lyg žiedus nuo tautos medžio skynė geriausius jos vaikus. Bet čia geriau negu gamtoje. Nuskinti žiedai nenuvyto, bet priešingai, labai dažnai gražiai prigijo svetimose žemėse ir Lietuvos garbei bei tam tikrai naudai davė gražius vaisius.

Atrodo, niekas neginčija, kad lietuviai – Lietuvos vaikai. Tik ar tikrai visi? Gali kilti mintis, kad pats klausimas jau nelogiškas, nes kaipgi gali būti kitaip, jeigu mes pagal savo kilmę, jau esame lietuviai, tai kam gi  dar reikia rūšiuoti pagal tai, kur gyvena, kada išvyko ir pan. Kuris gi tėvas ar motina savo vaikui galėtų pasakyti, kad štai, jeigu tu jau išėjai iš namų, tai tu dabar nesi mūsų vaikas? Pasakyti, žinoma, gali, bet tokiais žodžiais esmės, kilmės, kraujo nepakeisi. Juk taip paprasta suprasti ir priimti, kad mes visi, kaip buvome, taip ir liekame savo tautos vaikais, kurių visų šaknys – čia, prie Nemuno. Žmogaus gyvenimo keliai peržengia ne tik namus, bet ir valstybių sienas, žemynus, vandenynus. Ir jie kaip nuveda, taip turi turėti galimybę ir parvesti, nežiūrint laikmečio ir kartų. Mes, kurie likome gyventi Lietuvoje, į kitus kraštus anksčiau ar vėliau, ilgiau ar trumpiau išvykusius lietuvius privalome žiūrėti, kaip į neatskiriamą mūsų tautos dalį, kuri gali neabejoti Motinos Lietuvos meile, visados atvertomis durimis ir tikėjimu, kad paliktų namų niekas ir niekada atimti negalės. Gi išvykusieji, manau, niekados negali atsižadėti savo žemės, savo tėvų, brolių ir kitų artimųjų, visą laiką bus pasirengusiais išgirsti ir atsiliepti į krauju perduotą atmintį, pareigą ir atsakomybę už Lietuvą, už čia likusius artimus ir juos mylinčius žmones.

Kartais pragmatiškai pagalvoju, kad dar labai neaišku, kam bus skirta daugiau ir ilgiau nešti Lietuvos vardą. Lietuvos geopolitinė situacija yra tokia, kad mes visą laiką gyvenome ir gyvensime krizinėje teritorijoje. Kas garantuos, kad didžiųjų valstybių interesai vėl kada nors nebus joms svarbesni už Lietuvos valstybingumą? Tiesioginį fizinį pavojų kels ir aplink Lietuvą numatomos statyti atominės elektrinės. Tad gal ir gerai, kad mūsų genofondas yra šiek tiek ir  tolėliau paskleidžiamas? Juk taip gera ir stipru buvo po Kovo11-osios jausti, kad ir kitose šalyse turime stiprią savo tautiečių paramą, garsų jų balsą. Aš jau nekalbu apie tuos lietuvių tautos kultūros ir istorinės atminties lobius, kuriuos jie išsaugojo per visą sovietinį laikotarpį. Gaila, kad dar ir dabar visko nesugebame laiku perimti ir tinkamai įvertinti.

Mes turime susitaikyti, kad dalis lietuvių gyvena kitur, ne Lietuvoje ir į tai žiūrėti ne vien kaip į praradimą, bet kaip į tam tikrą tautinį, politinį, o gal ir ekonominį rezervą, kurio, deja, dar neišmokome tinkamai panaudoti. Dažnai netgi priešingai, neleisdami, apribodami jų galimybę likti piliečiais, juos stumte atstumiame, tiesiog elgiamės ožiškai, neprotingai. Lyg tai, jeigu tu gyveni geriau negu aš, tai tada tu nesi „mūsiškis“: būk tokia pat vargo pele. Bet gal praregėsime ir pamatysime, kad „atstuminė“ netektis nėra ne tik fizinė netektis, bet nėra ir kultūrinė, tautinė, juo labiau ekonominė. Visose situacijose galima rasti ir teigiamų, naudingų dalykų.

Gražių prošvaisčių kelia Seime svarstomas naujas Pilietybės įstatymas. Tik pats svarstymas taip užsitęsė ir apaugo pataisomis, kad gali nutikti taip, kaip žmonės sako – iš didelio debesio – mažas lietus. Lenkija, Lietuvos valdžiai nuolaidžiaujant, Vilnijos krašte gyvenantiems lenkų kilmės Lietuvos piliečiams brukte įbruko savo „žaliąsias kortas“,  dabar rėksmingais reikalavimams privers keisti ir lietuvių kalbos abėcėlę, didindami ir taip gausią lenkiškąją diasporą už Lenkijos ribų. Nors ką gali žinoti, gal Rytų Lietuvoje jų tikslai yra ir dar didesni. O mes dėl savo kraštiečių vis svarstome, dangstomės tiesiogiai tautai žalingu ankstesniu Konstitucinio teismo sprendimu ir trypčiojame vietoje – duoti ar neduoti pilietybę, o jeigu duoti, tai kam ir už ką. (Geriau jau sakytų, už kiek). O sprendimas turėtų būti labai paprastas. Jeigu lietuvių kilmės, ar Lietuvos pilietybės žmogus nori ją išsaugoti, nori laikytis prisiimtų įsipareigojimų, Lietuvos pilietybę reikia ir palikti, o taip pat suteikti teisę vėl įgyti, nepriklausomai kokioje valstybėje dabar būtų prisiglaudęs. Išsaugosime lietuvius, išsaugosime ir Lietuvą.  Kokį Seimas priims sprendimą, parodys netolima ateitis. Būtų gerai, kad nors kartą mūsų tautos atstovai prie tautiečių lūkesčių nesukluptų.

 

Silpnas patriotiškumas – silpna visuomenė – silpna tauta ir valstybė

 

Kad atėjus laikui lietuviai sugeba būti tikrais savo šalies patriotais, parodė patys šviesiausi Sąjūdžio laikai. Ne kas kita, o tik tautinis atgimimas laužė sąstingio ledus, telkė į Baltijos kelią, teikė stiprybės kruvinuose Sausio 13-osios įvykiuose. Tautiškai prabudęs ir savo valstybėje sustiprėjęs žmogus – sunkiai nugalimas. Tad laiminga ir stipri ta valstybė, kurios gyventojai yra pilietiškai brandūs ir patriotiški. Juk stiprus žmogus kartais yra svarbiau ir  daugiau negu modernus ginklas.

Todėl valstybė privalo remtis savo patriotiškais piliečiais, remtis tauta, jos tradicijomis, kultūra. Valstybė yra aklavietėje, kai nepakankamai vertinamas  ne tik eilinis nekvalifikuotas ar mažai kvalifikuotas darbas, bet ir kūrybinis, intelektualinis darbas, kai nepuoselėjamos tautinės ir krikščioniškos vertybės. Žmones prie savo šalies riša ne tik ekonominiai svertai, bet ir dorovinės bei idėjinės vertybės, įsitikinimai, pasitikėjimas savo šalimi. Deja, šioje srityje  ryškesnės valstybinės politikos kol kas nėra. Reikia tik stebėtis, kaip dažnai mūsų išrinktieji atitrūksta nuo savo rinkėjų, nesupranta jų poreikių, gyvenimo, jais nepasitiki. Juk ne mokesčiais ir skolomis stipri valstybė, bet žmonėmis, su kuriais nuoširdžiai kalbant, juos sutelkus darbui, tikrai būtų gaunamos pakankamos pajamos ne tik žmonių pragyvenimui, bet ir visos valstybės reikmėms.

Ne tik sunkmečius, bet ir daug didesnius sunkumus žmonės iškenčia, jeigu šalies vadovai juos išklauso ir supranta, jeigu sunkumų naštą visi neša tolygiai pagal galimybes. Man bet koks dangoraižis nublanksta, jeigu prie jo konteinerių atsistoja vargšas bedarbis, o bet koks pokylio balius tampa puota maro metu, jeigu vieni didžiuojasi milijonais ir perka televizinių „šou“ šlovę, gi kiti lieja prakaitą eilėse prie darbo biržų, jeigu už visas komunalines paslaugas miesto gyventojas privalo sumokėti du kartus daugiau negu jo pensija, pašalpa ar atlyginimas. Suprantama, tada žmonėse dingsta ir patriotiškumas, ir atsakomybė už savo valstybę.

Laisvai gyventi, tai dar nereiškia vieniems laisvai lobti, o kitiems priverstinai skursti. Laisvai gyventi – tai laimingai gyventi. Visiems laimingai. Laisvi žmonės turi teisę į laimingą gyvenimą. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau lietuviai tokie ir bus. Tikiu, kad ateis toks laikas, kai protingai išmoksime rinkti savo valdžią, ją kontroliuoti, kai išmoksime didžiuotis savo tauta ir savo valstybe, neleisti, kad kas iš šalies nurodinėtų, kokį raidyną mums turėti, kokius paradus rengti, kokias dainas dainuoti. Tikiu, kad išmoksime gyventi pakelta galva ir be rankoje slepiamo akmens, skirto savo tautiečiui, kaimynui.

 

Add a Comment

© Copyright 2019, LŽTA