Demokratijos ūkanos

Vytautas Budnikas

Susirūpinimas demokratija vis labiau atrodo nenuoširdus. Lietuvoje iš esmės beveik nebuvo demokratijos, gal  veikiau partokratija.  Akivaizdu, kad realiai pilietinės visuomenės Lietuvoje nėra. Jos ir negali būti, nes valstybės valdymo svertai yra tik partijų rankose, kurios įvairiais duomenimis atstovauja vos 5 proc. Lietuvos gyventojų. Visuomeninės organizacijos ir vietos bendruomenės mažai tegali įtakoti valstybės valdymą. Štai Savivaldybių rinkimų įstatymas suteikia partijoms išskirtinę teisę siūlyti (kelti) savo kandidatus į vietos savivaldos tarybas. Tarkime,  K.Brazauskienės partija gali neturėti nė vieno partijos nario Visagine, ji gali netgi metų metais nesilankyti šioje gyvenvietėje, tačiau turi teisę siūlyti vietos gyventojams savo kandidatą į vietos savivaldą. Tuo tarpu pagal minėtą įstatymą Visagino bendruomenė savo kandidato pasiūlyti negali, nors būtent vietos bendruomenė geriausia pažįsta aplinkinius žmones, kuriais gali pasitikėti.  Analogiškų teisių neturi jokia kita organizacija (juridinis asmuo), išskyrus partijas.

Beje, Lietuvos Konstitucijoje tokia teisė partijoms nėra deleguota. Jos pačios pasisavino ją. Išskirtinė partijų teisė  įtvirtinta ir Seimo rinkimų įstatyme.

Be to, rinkimuose partinis elitas gali įtakoti valstybės institucijas (prokuratūrą, policiją, ką parodė Signatarų teismai dėl surengtų mintingų ), šiam elitui tarnauja žiniasklaida, kurios didžioji dalis turi aiškiai išreikštą partinę priklausomybę arba yra partijų atstovų valdoma.

Partijoms tarnauja ir nauja partijų finansavimo tvarka, pagal kurią juridiniai asmenys nebegali jų remti, o fiziniai asmenys gali aukoti ne daugiau kaip 40 Lt., priešingu atveju jiems būtina pateikti gyventojų pajamų ir turto deklaracijas nuo 2003 metų, o tai daugelį gyventojų atbaido. Sisteminėms partijoms iš biudžeto skiriamos milijoninės pinigų sumos, o naujai besisteigiančios partijos jokių lėšų negauna, todėl naujų partijų steigimasis tampa nebeįmanomas.

Štai ir turime tokį sisteminį vaizdelį: partijos, kurios atstovauja vos 5 proc. Lietuvos gyventojų iš esmės yra uzurpavusios  visą pilietinę valdžią. Kadangi beveik pusė gyventojų nedalyvauja rinkimuose (jie mano, kad demokratija yra deklaratyvi), partijos  atstovauja tik likusiai aktyviai pusei gyventojų, t.y. atstovauja tik pusei Lietuvos piliečių. Atsižvelgiant į tai,  kad šimtai tūkstančių piliečių emigravo, ir nors jie tebeturi rinkimų teisę, šios teisės negali realizuoti (elektroniniam balsavimui nepritarta, o šimtus kilometrų vykti balsuoti į ambasadas, kurios užsidaro prieš pat balsavimą yra pernelyg sudėtinga), iš politinio gyvenimo eliminuota  dar ketvirtadalis rinkėjų. Taigi  gauname rezultatą, kad partijų kandidatus į Seimą remia gal kiek daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų (rinkėjų). Štai turėdami tokį atstovavimą, turime atitinkamą politinį elitą. Visuomenei neleista tiesiogiai (be tarpininkų) rinkti savivaldybių tarybas (tik nuo 2007 m. visuomeninės organizacijos iškovojo teisę piliečiams kelti save kandidatais), neleista jos atstovams dalyvauti rinkimų komisijose, neleidžiama  dalyvauti teismuose vykdant teisingumą ir t.t. Taigi visuomenei neleidžiama įtakoti valstybės valdymą. Visi tai puikiai supranta, tik nepasakoma,  kodėl neleidžiama.  O neleidžiama todėl, kad taip patogiau visuomenę valdyti.  Kažkoks įdomus feodalinis –demokratinis- partokratinis  visuomenės valdymo modelis.

Atvirai tariant, visai nesvarbu pagal kurios partijos sąrašą daugiau narių pateks į Seimą. Visuomenė vis tiek neturės jokių svertų paveikti įstatymų leidybą.

Partinis elitas pešasi tarpusavy dėl vietų valdžioje, o visuomenė lieka nuošalėje. Svarbiausia suvokti, kad ne partijų atstovai turi lemti valstybės likimą, o patys piliečiai, vietos bendruomenės, pradedant nuo savivaldos ir baigiant Seimo rinkimais, turi spręsti opius valstybės klausimus.  Visuomenė turi išsikovoti, kad vietos bendruomenės turėtų tokias pat teises, kaip ir partijų atstovai, kad į Seimą patektų ne urmu pagal partinius sąrašus surašyti asmenys, dažnai neturintys jokio supratimo apie įstatymų leidybą ir valstybės valdymą. Partijų deleguoti asmenys privalo rungtyniauti vienmandatėse rinkimų apygardose tokiomis pat teisėmis ir kaip bendruomenių atstovai. Tačiau šios iki šiol neturi teisės deleguoti nė vieno kandidato, nekalbant apie ištisus kandidatų  sąrašus,  kuriuos sudaro partijos ir kurie visuomenės neaprobuoti pateikiami balsavimui. Šiuos sąrašus visuomenė bejėgė keisti. Jai suteikiama simbolinė sprendimų teisė –  „reitinguoti“  kandidatus.  Todėl pirmiausias uždavinys – keisti rinkimų įstatymus, siaurinti partijų ir didinti  pilietinės visuomenės vaidmenį valstybės politiniame gyvenime.

Add a Comment

© Copyright 2019, LŽTA