Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos komisijai

2014 m. kovo 14 d.

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio

Papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (toliau – LŽTKC), vienijantis Lietuvos žmogaus teisių asociaciją (LŽTA), Piliečių gynimo paramos fondą, Lietuvos Helsinkio grupę (LHG), Nepartinį demokratinį judėjimą (NDJ) ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją (LŽTGA) pritaria Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217 (toliau- Projektas), mano, kad jis yra savalaikis ir atspindi realius Lietuvos visuomenės bei lietuvių tautos lūkesčius dėl šių priežasčių:

  1. Projektu siekiama sustiprinti valstybės globą ir paramą šeimai, skatinti vaikų gimimą stiprinant santuokos institutą, nes pastaruoju metu daugėja, ypač viešojoje erdvėje, šeimą ir santuokos institutą ardančių veiksnių ( reklama, kino filmai, erotinė literatūra), revizuojama santuokos institucinė prasmė (įvairūs feministiniai judėjimai ir kt.), kas akivaizdžiai silpnina santuokos instituto, o kartu ir valstybės teisinius pagrindus. LR Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, pažymėjo, kad „Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.“ Taigi tarp santuokos ir šeimos yra neatsiejamas ryšys, o kartu ir svarbiausia tiesioginė šių institutų reikšmė valstybei bei lietuvių tautos išlikimui, nes Lietuvos valstybę kuria Tauta (Konstitucijos 2 str.).
  1. Neginčijama šeimos instituto svarba nurodyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kuri skelbia, kad „Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“ (16 str. 3 dalis). Tarptautinis politinių ir pilietinių teisių paktas taip pat skelbia, kad „Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.“( 23 str. 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad šeimos instituto svarba yra įtvirtinta ne tik LR Konstitucijos 38 str., bet ir kituose jos straipsniuose. Antai Konstitucijos 39 str. 1 dalyje nurodoma, kad „valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“, kad „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą“ (22 str. 4 dalis), „tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (26 str. 5 dalis), „draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius“ ( 31 str.), „valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė“ ( 146 str.).

Taigi tiek tarptautinėje teisėje, tiek LR Konstitucijoje šeimos instituto svarba valstybei išskirtinė – šeima yra svarbiausia visuomenės grupė, ląstelė, ji yra valstybės pagrindas.

Tačiau tikroji mūsų visuomenės būklė rodo, jog šiuo metu Konstitucijoje įtvirtintos garantijos šeimai (valstybės pagrindinei ląstelei) yra nepakankamos ir neveiksmingos. Netgi nevertinant nevaldomos emigracijos, gimstamumas Lietuvoje per pastaruosius 30 metų (1980-2010 m.) sumažėjo nuo 15,2 iki 10,8 tūkstančiui gyventojų. Mirštamumas per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 10,5 iki 12,8 tūkstančiui gyventojų. Natūralus gyventojų prieaugis sumažėjo nuo 4,7 iki (-2,0) tūkstančiui gyventojų. Dėl progresuojančio visuomenės senėjimo nuolat daugėja 60 metų ir vyresnių gyventojų, kurie 1990 m. sudarė 16,2 proc., 1995 m. 17,3 proc., 1996 m. 17,6 proc. Pagal galiojančią klasifikaciją tai reiškia, jog Lietuva peržengė aukštos demografinės senatvės ribą. [1]

Akivaizdu, jog tokioje kritinėje būklėje Lietuvos visuomenė atsidūrė ne tik globalių civilizacijos permainų, bet ir dėl nepakankamo valstybės dėmesio šeimai ir jos svarbiausiam pagrindui – santuokai, kuri užtikrina vaikų gimimą, o tuo būdu Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį jos išlikimą.

  1. Atmestini Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės ir Europos departamentų teiginiai išvadose, esą Projekte konstitucinė šeimos ir santuokos samprata iškreipiama loginio išdėstymo prasme, neva priėmus siūlomą pakeitimą Konstitucija gins tik santuokos pagrindu sudarytą šeimą ir šeimą, kylančią iš motinystės ir tėvystės. Išvadoje remtasi vienu iš Konstitucinio Teismo argumentų, savaip jį interpretuojant, neva „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Tačiau vadovaujantis tokia logika (jei santykių išraiškos forma šeimos sampratai esminės reikšmės neturi), šeima būtų galima laikyti bet kokį kelių žmonių sambūrį, kurį sieja minimalūs emociniai ryšiai. Net jeigu turimi galvoje ir pozityvūs jausmai, lieka neaišku, kokiu būdu, kokiais teisės aktais ir kokia valstybės institucija nustatys žmonių tarpusavio emocinį prieraišumą. Pagaliau kokios trukmės (vienerių, dvejų metų ar trijų mėnesių) turėtų būti šis prieraišumas, kad remiantis tokiu ryšiu būtų galima reguliuoti žmonių tarpusavio santykius – teisinius, turtinius, socialinius ir kt. Kita vertus Konstitucinis Teismas, pažymėdamas, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik   iš santuokos   instituto, įtvirtinto Konstitucijoje“ nepaneigė santuokos instituto reikšmės. Atvirkščiai, netgi nurodė, kad „santuoka yra vienas iš   šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti.   Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis tautos   ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.“
  2. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės ir Europos departamentai nepagrįstai aiškina, kad pagal Projektą Konstitucija gins tik santuokos pagrindu sudarytą šeimą ir šeimą, kylančią iš motinystės ir tėvystės. Tačiau Projekte vienareikšmiškai nurodoma, kad „Valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Todėl visiškai akivaizdu, kad Projekte nusakytas valstybės įpareigojimas globoti santuoką nėra atribojamas nuo pareigos globoti šeimą. Akcentuodama santuokos instituto svarbą, valstybė tik pabrėžia, kad santuoka sukuriami šeimos teisiniai santykiai yra ypatingai svarbūs valstybei, nes santuokos tikslas yra užtikrinti vyro ir moters teisines ir moralines pareigas vienas kitam dėl vaikų, kurių mažas gimstamumas iš dalies lemia kritišką Lietuvos demografinę situaciją. Taigi santuoka yra valstybės ir tautos interesus išreiškiantis teisinis institutas ir jam valstybė negali būti abejinga, nes žmonių teisiniai santykiai yra esminis valstybės ir visuomenės funkcionavimo pamatas. Todėl valstybė turi remti santuoką ir iš jos kylančią šeimą. Neginčytina ir tai, kad valstybė privalo skatinti vaikų gimimą – tik tokiu būdu ji gali realizuoti Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kuriose išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Kita vertus, visuomenei yra nepriimtinas oponentų pasipriešinimas šiam Projektui, kuriuo siekiama stiprinti valstybės pagrindus, nes tik juos stiprindama visuomenė   užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą (KT 2011-09-28 nutarimas).
  1. Visiškai atmestinas išvestinis ir klaidinantis LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento teiginys, tarsi pripažindama santuokos instituto svarbą, valstybė gali nepripažinti „kartu gyvenančių ir bendrą ūkį vedančių sugyventinių, kurių vienas turi vaiką, ar tais atvejais, kai vaiką imasi globoti sutuoktiniai, vienišas asmuo, seneliai, tetos, dėdės ar kiti artimi giminaičiai ir pan.“ Taip kažkodėl yra supriešinami santuokos ir šeimos institutai, skatinama visuomenėje „bendrą ūkį vedančių sugyventinių, vienišų asmenų, senelių ar kitų artimųjų giminaičių“ priešprieša su santuokos pagrindu atsiradusiomis šeimomis, kas yra absoliučiai neleistina ir netoleruotina mūsų visuomenėje. LŽTKC nuomone, nors ir pavėluotai teikiamas šis Projektas, tačiau iš tikrųjų jis gali rimtai prisidėti prie opiausios mūsų visuomenei demografijos problemos sprendimo – lietuvių tautos išlikimo. Todėl valstybė privalo ryžtingai įvardinti svarbiausius prioritetus, kurie leistų išvesti visuomenę iš susidariusios kritinės situacijos. Tikimės, kad šis Projektas yra tik pirmas žingsnis tokių prioritetų formavimo procese.

Pagarbiai,

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:

Lietuvos žmogaus teisių asociacija

Piliečių gynimo paramos fondas

Asociacija Nepartinis demokratinis judėjimas

Lietuvos Helsinkio grupė

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija

Laikinasis LŽTKC koordinatorius – LŽTA pirmininkas Vytautas Budnikas

[1] http://sena.sam.lt/lt/main/veikla/programos_ir_projekt/programa/2